O jos kaip tik nėra pavojingos! Pavyzdžiui, po E-901 indeksu slepiasi visiems žinomas bičių vaškas. Jei jus nesate alergiški bitininkystės produktams ir netingite ilgai valyti vaisių nuo vaškinio sluoksnio- E-901 indeksas neturėtų gąsdinti.
Blizgantys vaisiai? Ačiū kirminams ir utėlėms
Kita glajinė medžiaga yra šelakas (E-904). Tiesa, jos aprašymas skamba ne visai maloniai. Tai - „gamtinė derva, kurią išskiria vabzdžiai (vad. lakiniai kirminai), parazituojantys ant kai kurių tropinių augalų“. Kai kada apie šelaką ir jį gaminančius vabzdžius rašoma, kad tai „natūralus polimeras, gaunamas iš tam tikrų rūšių utėlių Indijoje“. Tačiau, vėlgi, jei neturite specifinės alergijos, tuomet šelakas jums visiškai nepavojingas.
Beveik nepavojingas ir karnauba (karnaubos) vaškas, žymimas indeksu E-903, kuris yra vaškinės palmės (Copernicia prunifera, - lot.), augančios Brazilijoje, produktas. Tiesa, ši medžiaga potencialiai vis tik gali sukelti problemas (pvz. odos ekzemą).
Kai gamintojai maloniai nustebina
Tačiau šiokį tokį šaukštą deguto į šį idilišką vaizdelį įmaišyti privalau. Vaisių transportavimui ir ilgalaikiam saugojimui nepakanka, kad jie nedžiūtų ir toli gražu ne drėgmės praradimas yra didžiausia problema juos sandėliuojant. Pagrindinė kova vyksta su pelėsiais, grybeliais ir bakterijomis. Ir šioms problemoms pašalinti naudojamos gerokai pavojingesnės priemonės. Vaisiai apdorojami antibakteriniais ir antigrybeliniais skystais ar aliejaus konsistencijos chemikalais. Pastarieji išlieka ilgam ir yra labai sunkiai pašalinami nuo paviršiaus ypač jei kartu buvo naudotos mano minėtos nepavojingos glajinės medžiagos.Taip pat naudojamos sieros dioksido dujos, kurios gali būti žalingos mūsų skrandžiams.
Taigi išvada paprasta. Jei esate tikri, kad „vaškinis“ obuolys padengtas vien tik jo drėgmę išsaugančia priemone ir jokios kitos chemijos jame nėra – vartokite drąsiai. Bet gal vis tik geriau vartoti vaisius kurie apskritai nėra niekuo apdoroti?
Dar viena dažniausiai didesnį susirūpinimą kelianti maisto priedų rūšis yra dažikliai. Tačiau ne visi dažikliai yra nuodingi, tiesiog, pavyzdžiui, pavojingieji sintetiniai azo dažikliai yra pigesni, paprastesni naudoti juos ilgiau galima saugoti, jie ryškesni ir iš jų galima lengviau sudaryti norimus spalvų derinius.
Akivaizdu , kad maisto pramonė visuomet labiau mėgs tuos priedus, su kuriais paprasčiau dirbti ir kurių naudojimas garantuoja didesnį pelną. Bet kartais tenka maloniai nustebti nagrinėjant, atrodytų, potencialiai abejotino produkto sudėtį. Pavyzdžiui, vienų saldainių-guminukų sudėtyje dažančios medžiagos buvo: šeivamedžio uogos, ciberžolė, dumbliai, dygminai - jokių sintetinių azo dažų.
Maisto dažymui naudojami ir kitų daržovių bei uogų ekstraktai, pvz.: burokėlių. Jei ant įpakavimo matote indeksą E-162, žinokite, kad tai būtent burokėlių sulčių dažiklis. Dažomųjų savybių turi ir paprikos ekstraktas (žymimas E-160c) . Tačiau panašiu indeksu E-160b žymimas nors ir natūralus, bet prastą reputaciją turintis anato (biksinas, norbiksinas) dažiklis. Tai - stiprus alergenas, kurio reikėtų vengti sergantiems astma arba alerginiais susirgimais.
Jokios baimės neturėtų sukelti ir natūralus augalinis chlorofilas E-140, nes šią medžiagą mes nuolatos vartojame valgydami žalios spalvos daržoves ar vaisius ir, be abejo, visus žalumynus. Šiek tiek daugiau diskusijų sukelia ko gero populiariausias dažiklis beta karotenas (E-160a) .
Išsamesni didesnio beta karoteno kiekio poveikio sveikatai tyrimai atlikti Ohajo universitete parodė, kad perteklinis beta-karoteno vartojimas ne tik nestimuliuoja vitamino A (o būtent dėl šios savybės beta karotenas laikomas labai naudingu) gamybos bet ir turi atvirkštinį efektą. Beje, mokslininkų susirūpinimą kelia ne tik beta karotenu dažyti maisto produktai, bet ir genetiškai pakeisti augalai, savaime gaminantys padidintą šios medžiagos kiekį, pvz. „auksiniai ryžiai“. Todėl tyrimo autoriai nerekomenduoja vartoti produktų su padidintu beta karoteno kiekiu.
Taigi, panašu, jog ir šiuo atveju suveikia dėsnis, skelbiantis „kas per daug, tas nesveika“. Sąmoningam ir išmintingam vartotojui šiuo principu ir telieka vadovautis – tai akivaizdu, panagrinėjus kaip maisto pramonė giria kai kurias neva natūralios kilmės medžiagas. Pavyzdžiui, kalbant apie benzoinės rūgšties konservuojančius produktus (benzoatus) visuomet bandoma primesti esa benzoinė rūgštis aptinkama uogose, tad ir yra visiškai nepavojinga.
Tačiau etilo alkoholis irgi yra visiškai natūralus, tačiau, kaip mes visi žinome, pasiekus tam tikrą kiekį, jo vartojimas tampa kenksmingas, o ir acetono, kurio irgi natūraliai žmogaus organizme yra, mes maistui nenaudojame. Tačiau maisto pramonės skleidžiami mitai - atskira tema, kurią dar vėliau panagrinėsime.