Iš tiesų Panemunių regioniniame parke yra 16 piliakalnių, 2 piliavietės, 1 ginybinis įtvirtinimas. Taip pat stūkso Panemunės bei Raudonės pilys. Jei kam nors neužtektų piliakalnių, galėsite kopti dar ir į šių pilių bokštus.
Ką galima nusipirkti už 10 centų?
Pirkliai čia persikraudavo prekes, slėpdavosi nuo lietaus. Pastatas ilgą laiką priklausė žydams.
Dabar arklidės, apkabinėtos geležiniais inkarais, senomis valtimis, įvairių medžiagų plūdurais primena, kaip intensyviai anksčiau Nemune zujo didesni ir mažesni laiveliai. Ekspozicija, kuri netrukus bus atnaujinta, pavadinta „Nemunas ir gyvenimas prie jo“.
Senesnieji šių vietų gyventojai dar mena žmones, už simbolinį 10 centų mokestį kėlusius gyventojus į kitą upės pusę. Už tą patį mokestį priklausydavo ir perkėlimas atgal, keltininkas žmogaus paimti atplaukdavo sutartu laiku.
V. Mozūraitienės teigimu, paskutinysis „keltininkas“ šią savo veiklą baigė tik prieš gerą dešimtmetį.
Kelionių laivu mėgėjai šiandien gali nebent iš Jurbarko užsakomu laivu plaukti į Nidą, vakare grįžti atgal. Toks reisas vis dar egzistuoja.
Žiobriams - atskira šventė
Beje senesnieji žvejai pasakoja, kad žūklaujant skirtinguose Nemuno krantuose pavykdavo susišūkauti ir susikalbėti. Taigi, seniau upė nebuvo tokia plati.
Nemunas buvo svarbus medienos transportavimui, čia klestėjo sėlininkystė. Tačiau paskutinis sėlius upe praplaukė 1987-aisiais.
Po sunkių darbų reikėjo atšvęsti. Tad Jurbarko, Piliuonos, Seredžiaus gyventojai turėjo tradicines Žiobrines – jų metu mažosios žuvelės – žiobriai – buvo kepamos ant laužų.
Šiuo metu gyvenvietėse Žiobrinės kartais švenčiamos gegužės pirmąjį arba antrąjį savaitgalį.
Šios žuvelės kepamos ant laužų ir per šventę „Panemunės žiedai“, vykstančią Raudonės pilyje.
Regioninio parko direkcijos lankytojai gali susipažinti ir su Nemuno pakrančių kailiuotais bei plunksnuotais gyventojais – usūriniu šunimi, lape, didžiąja antimi bei pilkuoju garniu.
Kad vaikai geriau pažintų gyvūnų bei paukščių pėdsakus smėlyje, įrengta nedidelė smėlio dėžė, kurioje jie gali „pripėduoti“ ir įsiminti, kokį įspaudą smėlyje palieka kiekvienas gyvūnas.
Panemunės pilis po pusės amžiaus pagaliau atvėrė duris
Panemunių regioniniame parke iš gausybės ant piliakalnių stūksojusių pilių išliko dvi – Panemunės (dar vadinama Vytėnų arba Gelgaudų) bei Raudonės.
Panemunės pilis vos prieš kelias savaites atvėrė duris lankytojams. Ji daugiau nei pusę šimtmečio buvo tyrinėjama bei restauruojama.
Pilis statyta apie 1600 -uosius metus, vengrų didiko Jonušo Eperješo. Renesanso laikotarpiu jos statybai naudotas itin ekologiškas tinkas, kurio sudėtinės dalys buvo kiaušinių baltymai ir suodžiai.
V. Mozūraitienė pasakoja, jog restauratoriai pilies kieme rado net keturių tipų tinko likučių – mat besikeičiantys savininkai pilį tinkavo įvairiomis medžiagomis.
Galiausiai ji buvo atkurta tokios spalvos, kokios ir statyta.
Pilis išgyveno įvairius laikotarpius – statinys ir visi 6 aplink įkurti tvenkiniai klestėjo tol, kol priklausė Gelgaudų giminei. Tačiau Gelgaudai dalyvavo 1831-ųjų metų sukilime, todėl pilis iš jų buvo atimta, nusavinta valstybės.
Tuo laikotarpiu net turint tokią pilį joje gyventi nebuvo gera – randama raštų, kuriais pilies šeimininkas prašo valstybės skirti medžiagų pilies remontui, mat gyvena pagaliais paramstytame kambaryje, baiminasi, kad ant jo neužgriūtų sienos.
Nepaisant praūžusių sukilimų, karų, nuolat besikeičiančių šeimininkų, Panemunės pilis šiandien yra viena mažiausiai pakeistų Lietuvos pilių.
Paskutiniaisiais dešimtmečiais ja rūpinosi kunigo A. Petraičio pakviesti vienuoliai seleziečiai.
Lankytojai šiuo metu gali užlipti į šios pilies bokštą ir žvilgtelti į gilų karcerį.
Šeimininkas su fufaika
Šiuo metu pilyje įkurta vidurinė mokykla, tačiau lankytojams leidžiama kopti į pilies bokštą, apžiūrėti tolyn vingiuojantį Nemuną.
Kalbama, kad seniau pilyje netgi buvo saugoma dalis Lietuvos valstybės iždo.
Raudonės pilis turi didžiulį sodą, po kurį šiuo metu galima pasivaikščioti.
Kažkada priklausiusi grafui Zubovui Raudonės pilis vėliau tapo ginčų ir teismų objektu. Dėl jos buvo teisiamasi 26-erius metus, kol galiausiai pilis atiteko Sofijai Kaisarovai. Ši moteris pilį atstatė ir sutvarkė.
Jos anūkė, taip pat Sofija, meilę radusi Portugalijoje, parsivežė prie karšto klimato pratusį jaunuolį gyventi tarp šaltos šalies pilies mūrų. Dar ir dabar senyvi vietiniai atsimena, jog tas „paskutinis šeimininkas buvo kažkoks keistas, net vasarą vaikščiodavo su fufaika (sena pūkine striuke, - red. past.)“.
Tačiau žmonės gero būdo portugalą gerbė.
Iš kur Lietuvoje - Beždžionkalnis?
Raudonės pilis archeologams bei istorikams kelia įvairių klausimų – kur dingo žemyn link Nemuno einančiame šlaite kažkada įrengtas fontanas? Kodėl šalia pilies augančioje dviejų kamienų liepoje įaugęs metalinis strypas? Kodėl pilies prieigose esanti kalva pavadinta Beždžionkalniu?
Žinoma, į kai kuriuos klausimus atsako iš lūpų į lūpas keliaujantys pasakojimai. Sakoma, kad pilies šeimininkė Sofija buvusi gana žiauri moteris, liepdavusi prie strypo tarp liepų pririšti ir nuplakti prasikaltusius tarnus. Ji pati pro nedidelį langą priešais liepą stebėdavo, ar baudžiama taip, kaip paliepta.
Taip pat, pasak žmonių pasakojimų, ji auginusi beždžionėlę, kuriai mirus labai jos gailėjo. Ši beždžionėlė galimai palaidota Beždžionkalniu vadinamame kalne.
Po pirmo pasaulinio karo pilis buvo nusiaubta ir sudeginta. Šeimininkai, norėdami bent kiek pagerinti savo finansinę padėtį, atstatyti pastatą, netoliese pastatė pagalbinį pastatą, kuriame įkūrė malūną.
Deja, pakankamai lėšų surinkti jiems nepavyko. Nedidelis pastatas šalia pilies ir šiandien yra privačiose rankose. Tiesa, tai technikos muziejus, kultūrinis paveldas, todėl vietiniai gyventojai pasipriešino šeimininkų idėjoms įkurti jame restoraną.
Paslaptingi vyriškio žingsniai
Raudonės pilyje šiandien netyla klegesys – čia įkurta vidurinė mokykla. Vis dėlto vakarais Raudonėje pasilikti niekas nenori.
Buvę savininkai pasakoja, jog naktimis čia girdėdavosi sunkūs vyriški žingsniai. V. Mozūraitienė teigia ir šiandien vietinėje spaudoje perskaičiusi dabartinio mokyklos ūkvedžio interviu. Vyras patvirtino girdintis žingsnius pilies koridoriuose, jei tenka naktį pilyje likti vienam.
Aplankius pilis laukia nemenka treniruotė – Veliuonos, Kartupėnų, Žemosios Panemunės piliakalniai, Palemono kalnas (Seredžiaus piliakalnis). Pastarojo laipteliai neseniai atnaujinti pagal ES remiamą projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas. Antras etapas“.
Suplukę piliakalnio lankytojai skaičiuoja, jog kopiant į Palemono kalną teks įveikti 300 laiptelių. V. Mozūraitienė jiems primena, kad būta ir blogiau - senovėje kariai į šį kalną be jokių laiptelių turėjo lipti įsispraudę į maždaug 30 kilogramų sveriančius šarvus, besinešdami sunkius ginklus.
O ant galvos dar skriejo besiginančiųjų mėtomi akmenys, liejosi karšta derva.
Palemono kalnu piliakalnis pavadintas todėl, jog sklinda legendos, kad čia palaidotas legendinis Lietuvos valstybės įkūrėjas, Romos kunigaikštis Palemonas.
Istorikai teigia, jog ant šio kalno stovėjusi Pieštvės pilis, atlaikiusi daug mūšių, tačiau galiausiai sudeginta kryžiuočių.
Pasakojama, jog jo sūnūs plaukdami Nemunu nusprendė išlipti kiek anksčiau, vienas jų įkūrė Kauno, kitas - Jurbarko miestą.
Pats kunigaikštis pasiliko gyventi vaizdinguose Panemunių slėniuose - Seredžiuje. Tačiau jo svita nusprendė plaukti toliau, pasuko Dubysos upe aukštyn. Nusikamavo upe keliaudami Palemono giminaičiai ir ėmė klausinėti: „Ar yr gals? Ar yr gals?“. Dalis keliautojų pasipiktinę išlipo į krantą ir toje vietoje įkūrė Ariogalos miestą.
Tačiau likę buvo atkaklesni ir nusprendė nuplaukti iki Dubysos ištakų.
Kai priplaukė upės galą, ėmė džiūgauti : „Bet yr gals, yr gals!“. Taip šioje vietoje atsirado Betygalos miestas.
Vienas keisčiausių Lietuvos herbų - Veliuonos
Ant Veliuonos piliakalnio rastos mūrinės pilies liekanos. Manoma, jog čia stovėjusi Vytauto statyta pilis. Joje ratifikuota 1422-aisiais pasirašyta Melno taika tarp Kryžiuočių ordino bei Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos.
Istorikai svarsto, ar pilis buvo vokiečių (kryžiuočių ordino), ar paties Vytauto. Šiuo metu ant šio piliakalnio švenčiamos miestelio šventės, įrengta scena.
Veliuonos miestelis – labai senas, Magdeburgo teisės jam suteiktos dar 1501-aisiais metais. Veliuona turi neįprastą herbą. Tai – auksinis karpis vilko dantimis ir raudonais kruvinais pelekais.
Aukso spalva rodo tuometinį Veliuonos klestėjimą. Vilko dantys – čionykščių žmonių karingumą, na o kruvini pelekai – čia virusias aršias kovas, kraują, kuris buvo pralietas kraštui apginti.
Pačiame miesto viduryje stovi veliuoniečių pasididžiavimas – Vytauto paminklas, statytas 1930-aisiais metais ir išlikęs per įvairius karus bei sukilimus.
Panemunių regioninį parką galima apžiūrėti keliaujant dviračiais dešiniuoju Nemuno krantu, arba pėsčiomis. Nemune galima pažvejoti.