Kaip nepakenkti medžiui?
Sula jau nuo senų laikų lietuvių mėgstamas gėrimas. Paprastai sula pradeda tekėti, kai pastovi oro temperatūra pakyla bent 1 – 5 laipsniais virš nulio. Ilgėliau pašildžius saulei, jau yra didelė tikimybė, kad medžio kamienu teka šis stebuklingas gėrimas.
Tačiau prieš leidžiant sulą, būtina pasidomėti, kokios yra sulos leidimo Lietuvoje taisyklės, kaip geriausia leisti sulą , kad nebūtų pakenkta medžiui. Kaip GRYNAS.lt yra aiškinęs Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas, beržų sulos išgavimas didesniais kiekiais ne asmeniniams poreikiams Lietuvoje nėra ribojamas. Fizinis asmuo valstybinėje žemėje esančiame miške gali leisti beržų sulą savo reikmėms be atskiro suderinimo, o sulos leidimas kitoms reikmėms turi būti suderintas su valstybinio miško valdytoju.
Privačios žemės savininkai be jokių apribojimų gali leisti sulą ir asmeniniam naudojimui, ir pramoninei gamybai. Tik atskiruosiuose ir priklausomuosiuose želdynuose (parkuose, skveruose ir pan.) sulą leisti draudžiama. Pašnekovas primenė, kad visais atvejais reikia laikytis nustatytų jos leidimo taisyklių.
Pirmiausia įšyla tamsiakamieniai klevai – jų sula pradeda tekėti anksčiau nei baltaliemenių beržų. Intensyviai sula teka apie 2–4 savaites. Per pavasarį iš beržo prilaša iki 100 litrų sulos, iš klevų – šiek tiek mažiau.
Prieš leidžiant sulą svarbu išsirinkti medį, kuris auga švarioje vietoje. Gamtininkų ir miškininkų patariama neleisti sulos iš medžių, augančių šalia dirbamų laukų ar kelio, taip pat miesto teritorijoje, nes sula yra medžio šaknimis iš žemės sugertas vanduo su ištirpusiais mineralais ir, jei medis auga užterštoje vietoje, bus su įvairiais teršalais iš dirvožemio. Prieš pradedant leisti sulą, svarbu įsigyti arba pačiam pasidaryti lataką, kuriuo į stiklainį iš medžio bėgs jo sultys. Rekomenduojama, kad jis būtų iš natūralios medžiagos, pavyzdžiui, medžio.
Sulos leidimo taisykles nustato Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarka. Pagal ją valstybinėje žemėje sulą leidžiama tekinti tik iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po penkerių metų ir kurių skersmuo yra ne plonesnis kaip 20 cm (tokią informaciją gali suteikti urėdijos, kurioje norima leisti sulą, miškininkai). Jeigu medis bus nukirstas ne vėliau kaip po metų, jo skersmuo gali būti ir mažesnis.
Toje vietoje, kur bus gręžiama skylė, leidžiama, nepažeidžiant luobo, nudrožti žiauberį. Skylės sulai leisti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi viršyti 2 cm, o jų gylis medienoje – 3 cm. Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm. Skylėms prakirsti jokiu būdu negalima naudoti kirvio, geriausia jas išgręžti su grąžtu. Baigus leisti sulą, skyles reikia užkimšti. Geriausia tai padaryti su medžio gabalėliu ir tą vietą patepti sodininko tepalu, kad medis nebūtų pažeistas. Už minėtų reikalavimų pažeidimus gresia nuo 10 iki 30 eurų bauda.
Privačios žemės savininkams, leidžiantiems sulą asmeniniam vartojimui, apribojimai netaikomi. Norintieji leisti sulą privačioje žemėje tai gali daryti tik gavę tos žemės savininko sutikimą. Sulą galima išgauti iš brandžių medžių, pavyzdžiui, beržas yra brandus, kai jam 40–50 metų.
Vitaminų šaltinis
Vis dėlto, yra manančių, kad masinis sulos leidimas gali negrįžtamai sužaloti medžius. Kita vertus, yra žmonių, kurie tikina, kad leisti sulą iš medžio yra naudinga pačiam augalui. Tačiau Lietuvos arboristų centro direktorius Sigitas Algis Devenis GRYNAS.lt yra sakęs, kad žala medžiui dėl nuolatinio sulos leidimo pastebima praėjus 20–30, o kartais – ir 50 metų. Medžio kamieno viduje (priekelminėje dalyje) gali prasidėti puvimo procesas, kurio žmogus nemato, tačiau per 20 – 30 metų puvimas išplinta per visą periferiją ir lieka labai siauras gyvo audinio sluoksnis. Toje vietoje medis gali perlūžti.
Mokslininkų teigimu, geriausia, jei iš to paties medžio sula tekinama kartą per 4 metus. Tokiu atveju jokios žalos sulos išgavimas medžiui tikrai nepadarys.
Jau nuo senų laikų žinoma sulos nauda. Mokslinėje literatūroje rašoma, kad sula tirpdo šlapimtakių akmenis (dažniau fosfatinės ir karbonatinės kilmės), skatina šlapimo išsiskyrimą. Ją patariama gerti nuo mažakraujystės, bronchito, anginos, furunkuliozės, podagros, egzemos, avitaminozės.
Teigiama, kad sula mažina organizmo rūgštingumą, gerina medžiagų apykaitą, gelbsti nuo reumato, radikulito, artrito, skatina audinių regeneraciją. Sula kai kuriuose šaltiniuose senovės lietuvių vadinama sveikatos, gyvybės gėrimu, be savo gydomųjų savybių, yra ir skani. Be to, ji pripažinta tautinio paveldo produktu. Šiaurės Amerikoje ir Kanadoje iš klevų sulos gaminamas visiems gerai žinomas klevų sirupas. Sulos pramonė gerai išvystyta ir Latvijoje, Baltarusijoje.
Nors sula senovėje ir buvo vadinama gyvybės ir sveikatos eliksyru, prieš ją išgaunant, būtina pasirūpinti, kad nebūtų padaryta žala medžiui.