Po trijų mėnesių nuolatinio keliavimo po Pietų Ameriką kelios savaitės sėslaus gyvenimo ir darbo gamtoje atrodo itin viliojančiai. Išsiunčiu anketas į daugiau nei 20 WWOOF ūkių Argentinoje ir nors atsakymo laukti tenka ilgai, patirtis pasirodo neįkainojama.
Iš dangoraižio - į izoliuotą fermą
Paklaustas dėl kokių priežasčių nusprendė apversti gyvenimą aukštyn kojomis Lucianas prisimena chaotiško gyvenimo sukeltas sveikatos problemas, kurių dėka pradėjo sveikiau gyventi, o kartu ir sveikiau mąstyti.
„Fermoje siekiame kuo mažiau kištis į natūralią vietovės ekosistemą, naudoti esamus resursus sąmoningai, o atliekas visuomet perdirbti. Gyvenant mieste kasdien reikia 13 litrų gėlo vandens vien tam, kad žmogus pašalintų savo išmatas,“- tikina Lucianas.
Šiuo metu fermoje be Luciano nuolat gyvena jo žmona Karina ir jaunas sąvanoris Gustavo, tačiau argentiniečio ateities planuose - nedidelis bendraminčių kaimelis jo žemėse. Apie galimybę grįžti į Buenos Aires Lucianas negalvoja, o gyvenimą didmiestyje vaizdžiai prilygina Žiedų Valdovo pragarui Mordorui.
Įkvėpėjai - hobitų kaimeliai ir architektas A. Gaudi
Dar prieš atvykstant į ūkį telefonu gaunu perspėjimą, jog gyvenimo sąlygos vietovėje yra sudėtingos. Fermoje nėra elektros ir karšto vandens, sąvanoriai gyvena palapinėse, o argentinietiška žiema pasižymi šaltomis ir drėgnomis naktimis. Tačiau atvykus į fermą įsitikinu kaip paprastai ir efektyviai dienas galima leisti ir be įprastų miesto patogumų. Vandenį iš žemės gelmių pumpuoja vėjas, argentinietišką matę pagaminti kiekvieną rytą padeda saulės energija, o naktimis gelbsti prisukami prožektoriai.
Visos konstrukcijos lipdomos rankomis iš molingos žemės ir šiaudų, o „gyvas“ stogas dažnai tarnauja kaip poilsio ar meditacijos erdvė. Lucianas teigia, kad didžiausias įkvėpimas kuriant pastatų dizainą buvo ne tik J. R. R. Tolkieno aprašyti hobitų kaimeliai, bet ir žymusis Barselonos architektas A. Gaudi.
Konstrukcijos iš tiesų unikalios, pradedant krosnimi, kuri beveik neišmeta į atmosferą smalkių, baigiant nuo žemės surinkta sena mediena, kuri laiko tiek stalą, tiek stogą. Dalį plastiko atliekų Lucianas patalpina tarp storų būsimo namo sienų, kurios, jo teigimu, nesunkiai atlaikytų ir žvarbią lietuvišką žiemą. Paklaustas, kiek kainuoja tokios statybos, argentinietis pabrėžia, kad nors visas medžiagas iš gamtos gauna dykai, įgyti reikiamą techniką ir žinias kainuoja daug laiko ir pastangų- ūkininkas dėl to netgi studijavo specialiame Argentinos institute.
Savanoriauti - ne braškes skinti Norvegijoje
Nors viena pagrindinių organizacijos WWOOF sąlygų yra už fermoje gaunamą maistą ir nakvynę atsilyginti savanorišku darbu, per ūkyje praleistą mėnesį fizinis nuovargis mane kamavo retai. Medžių sodinimas, drėkinimo sistemos kūrimas ir namo statybos retai kada peržengdavo 6 valandų ribą. Be jokio spaudimo „iš viršaus“ pats rinkausi kokius darbus ir kaip atlikti, o bet kokia papildoma mano idėja ar iniciatyva buvo sutinkama su palaikymu.
Nereikia net sakyti, kad toks darbas menkai kuo primena braškių skynimą Norvegijoje ar pomidorų raškymą Ispanijoje - ūkis kuriamas kruopščiai, apgalvotai ir su meile. Laisvalaikis dažniausiai prabėga skaitant, muzikuojant ar stebint laukinius gyvūnus, kurių čia apstu. Kodėl? Dėl labai paprastos priežasties - vardan vietinės ekosistemos gerovės Lucianas atsisakė auginti šunis. Gyvenimas be elektros taip pat duoda savų pliusų - miego režimas greitai supanašėja su saulės, o tai yra prabanga, apie kurią bet kuris miestietis gali tik pasvajoti.
Kaip vieną degtuką panaudoti tris kartus?
Turbūt geriausias patarimas būsimiems WWOOF sąvanoriams yra skirti programai pakankamai laiko. Šviežiai atvykus iš Buenos Airių metropolio pirmoji savaitė ūkyje prabėgo stengiantis adaptuotis prie radikalių pasikeitimų. Viena pagrindinių fermoje egzistuojančių neformalių taisyklių yra vartojimo mažinimas. Rekomenduojamas 2500 kalorijų per dieną teko pamiršti visam ateinančiam mėnesiui į priekį ir nors ūkio gyventojai visuomet valgo labai skaniai, porcijos yra labai nedidelės.
„Pirmoji mano patirtis eko fermoje yra nepamirštama. Atvykus į vienoje Argentinos provincijoje esantį ūkį šeimininkai man per pusvalandį sudiktavo kaip prižiūrėti ūkį ir gyvulius, o patys dviems savaitėms išvyko atostogų,“- teigia amerikietis keliautojas Aronas.
Vokietė Liza pasakoja kartą per WWOOF patekusi į fermą, kurioje atsiskyrusi gyveno 70 žmonių bendruomenė. Visi be išimties priklausė iš JAV kildinamam religiniam judėjimui ir nors vokietės gyvenimą fermoje religija veikė mažai, Liza prisipažįsta, jog jautėsi nejaukiai.
Žinoma, tokios WWOOF patirtys yra labiau išimtis nei taisyklė ir norint išvengti neplanuotų staigmenų užtenka tiesiog gerai perskaityti kiekvieno ūkio aprašymą. Didžioji dalis savanorių po mėnesio praleisto ekologiniame ūkyje išvyksta pasikrovę geros energijos ir pasisėmę žinių apie žaliąjį ūkininkavimą, be to, gerokai patobulinę užsienio kalbos žinias.
Lietuvos WWOOF puslapyje šiuo metu yra įregistruota 11 ekologinių ūkių. Dauguma programos dalyvių – jaunos, keletą hektarų žemės turinčios šeimos. Jei Argentinoje didžiausia problema sąvanoriams iš užsienio yra nesusikalbėjimas, lietuviai tikrai pasiruošę priimti svečius iš kitų šalių - šneka anglų, rusų ir vokiečių kalbomis.
Kita vertus, argentiniečiai nevengia sąvanoriauti savo šalyje, savo ruožtu Lietuvoje 99 proc. sąvanorių sudaro užsieniečiai, kuriuos mūsiškiai ūkininkai vilioja Europos geografiniu centru, erdve kūrybai ir tradicine lietuviška pirtele.