„Gal tai mano valstietiškas nusiteikimas, bet patikėkime - didesnio turto Lietuvoje neturime. Dirvos, kraštovaizdis, mūsų gamta - vienintelis turtas.” (Prof. Česlovas Kudaba)
Kiekviena tauta turi savo simbolius, šventas vietas, tradicijas, kurios suartina žmones. Lietuvoje ta visus jungiančia gija – gamta. Nežinia kaip, bet lietuviai nuo seno jautė kaip nuo tam tikrų gamtinių vietų - girių, upių, ežerų, kalnų ar šaltinių, priklauso tiek žmogaus, tiek ir viso krašto sveikata. Tokios vietos tarsi spinduliuoja kažkokią energiją ir sudarnina visas gamtos sąveikas. Todėl žmonės ne tik bandė įminti šių vietų didžią svarbą, bet ir apsaugoti jas nuo pažeidimų, paskelbdamos jas šventomis, puoselėjo tradiciją rinktis tokiose vietose šeimomis ir giminėmis prie didžiąsias – šventes, kurių laikas priklauso nuo Saulės ir gamtos reiškinių.
Šiandien senosios tradicijos primirštos, jas nustelbia naujos, neretai ir „importuotos“ tradicijos, tarp kurių dalis visai menkareikšmių. Seniau mūsų tautiškos šventės sutapdinamos su „naujomis“, arba bent pervardijamos. Pavyzdžiui, Rasos šventė virto Joninėmis, kurias kartu švenčia ir Janinos, nors tai visai skirtingi, iš skirtingų tautų atėję vardai. Kitoms lietuvių šventėms taip pat suteikti nauji - Antaninių, Oninių ir pan. vardai, o Vėlinės net buvo nustumtos dieną vėliau, tikrąją šventės dieną „atiduodant“ visiems šventiesiems. Sistemingai vyksta ir naujų tautiškų švenčių , menkinimas – pernelyg, sakysim, sureikšminta Šv. Valentino diena tarpais stelbia Vasario 16-ąją, aibės įvairių „švenčių“ nustelbia Pavasario, Rudens lygiadienius bei kitas šventes.
Dabar – Rudens lygė. Kas tai per šventė? Kaip žinia, istoriškai pas mus metai skirstomi į šiltąjį, augalų augimo ir vešėjimo ir šaltąjį – poilsio periodus. Rudens lygiadienis – tai ryškaus gamtos pokyčio laikas, kuomet baigiasi šiltasis periodas ir diena pradeda trumpėti. Tai - astronominio rudens pradžia. Tai - diena priešinga pavasario lygiadieniui, po kurio naktis tampa tampa trumpesnė už dieną. Nuo Rudens lygės naktis jau tampa ilgesnė už dieną ir toliau ilgėja, o lauko darbai baigiasi. Todėl ši diena Lietuvoje nuo seno buvo viena, visuotinai švęstų švenčių. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, dėkojama dievui Žemininkui ir jam aukojami gyvuliai. Įdomu, kad aukoti atvesdavo po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį, ir pan. Ypač dažnai šią dieną būdavo aukojamas ožys, kuris laikytas vaisingumo simboliu.
Kartu ši šventė žmonėms buvo rimties ir susikaupimo metas - tuo metu žmonės jau ruošdavosi prasidedančiam šaltajam periodui. Kadangi tamsiuoju paros ir šaltuoju metų laiku šilumos ir šviesos šaltinį – Saulę pakeisdavo ugnis, per Rudens lygiadienį ugnis, vasarą lauko virtuvėje, būdavo įnešama į namus, kur ji per žiemą, namų dievų globojama, židinyje rusendavo.
Ilgus šimtmečius įvairios okupacinės valdžios draudė senųjų švenčių, o skatino naujų, mums svetimų, švenčių šventimą ir tuo pažeidė Lietuvos visuomenės gamtinį gyvenimo ritmą. Atsirado visuomenėje sveikatos sutrikimai, kokių seniau nebuvo, sutriko dvasinė ir psichologinė būsena – net žudomės. Bet kodėl tautiškos tradicijos ir tautinės šventės liko podukros vietoje dabar? Kodėl kur kas plačiau garsinamas kokio „šepečių fabrikėlio“ šeimininko jubiliejus ar vietinės reikšmės „žvaigždės“ intymūs reikalai? Kodėl dėmesio sulaukia nelabai gudrus ir net ne laiku pasakytas „politikieriaus“ žodis? Tuo tarpu Rudens lygiadienį, kurias kitas tautines šventes - nedaug kas beprisimena.
Perkūno diena
Rudens lygė dar buvo vadinama ir Perkūno diena. Lygiadienis – metas, kai diena susilygina su naktimi. Rudens lygiadienis yra astronominio rudens pradžia. Nuo šios dienos nakties trukmė jau tampa ilgesnė už dienos trukmę ir toliau ilgėja. Tai diena, priešinga pavasario lygiadieniui (kovo 21 d.), po kurio naktis tampa trumpesnė už dieną ir toliau trumpėja iki Joninių (kai naktis trumpiausia).
Kaip ir kiekvienas ryškus gamtos pokytis, taip ir ši diena Lietuvoje buvo nuo seno laikoma švente. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, dėkojama dievui Žemininkui ir jam aukojami gyvuliai. Buvo atvedama po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Jie visi buvo papjaunami ir, aukojant dievui Žemininkui, kalbama malda: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai.“
Po to, išvirus ir iškepus papjautų gyvulių ir paukščių mėsą, buvo sėdama už stalo. Kiekvieno valgio gabaliuką šeimos vyriausiasis pirmiausia numesdavo po stalu, po suolais, ant krosnies ir į kiekvieną kampą, sakydamas: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve! Teikis priimti mūsų auką ir maloningai valgyti mūsų valgius.“
XVI a. dokumentuose aptinkama žinių, kad Lietuvoje derliaus dievybei ypač dažnai aukodavo ožį. Jis buvo laikytas vaisingumo simboliu. Būtent ši tradicija Lietuvoje, Vilniuje, atgaivinta nuo 1990 m. Tik, užuot aukojus dievams gyvus gyvulius, simboliškai šią dieną deginamas didžiulis šiaudinis ožys. Ožys deginamas, dainuojant senovines lietuvių dainas, atliekant senovinius ritualus. Tai gražias tradicijas palaikanti šventė. Ne tik užsieniečiui, bet ir pačiam šiuolaikiniam lietuviui miestiečiui ji – tikra egzotika. Jau ne vienerius metus šventės metu be ožio deginamos ir kitokios šiaudinės skulptūros, atspindinčios pagoniškas dievybes, simbolius. Deginimo ritualas papildomas fejerverkais. Prieš ožio aukojimą Vilniuje rengiama miesto karnavalinė eisena.