Gausiai susirinkę festivalio svečiai renginio metu turėjo galimybę paragauti ir įsigyti įvairaus karvių, ožkų ir avių sūrio, o taip pat jogurto, sviesto ir kitų išskirtinių pieno produktų, pagamintų smulkiuose sūrininkų ūkiuose nuo Molėtų iki Panevėžio ir Plungės rajono. Visus šiuos ūkininkus vienija bendra gyvo kaimo idėja, kurios pagrindas – glaudus ryšys tarp gamintojo ir valgytojo bei pagarba gyvuliui ir gamtai.
„Iš pažiūros paprastas sūrio gamybos procesas iš tiesų yra užsiėmimas, kuris reikalauja daug specifinių žinių, darbo ir polėkio, todėl aš kartais sakau, kad sūrininkai derina mokslą ir meną“ – sako vienas iš festivalio organizatorių, sūrininkas Audrius Jokubauskas. „Mes džiaugiamės, kad Lietuvoje daugėja sūrininkų, kurie ne tik puoselėja vietos gyvulininkystės tradicijas, bet ir patys kuria naujus receptus, semiasi patirties užsienyje ir telkiasi į bendruomenę čia, Lietuvoje“.
Pasak organizatorių, daugelis sūrininkų džiaugiasi turintys savo ištikimų valgytojų ratą ir užuot plėtę savo ūkį, siekia savo pavyzdžiu įkvėpti kitus vietos gamintojus, kad sūrininkų, besivadovaujančių šūkiu „Pats melžiu, pats spaudžiu, pats maitinu“, daugėtų.
Prie Vilniaus alėjoje įrengtose palapinėse šeštadienio vidurdienį festivalio lankytojai smalsiai klausinėjo ne tik apie tai, iš ko pagamintas sūris, bet ir apie patį gamybos procesą bei sūrininko ūkį. Dėl to prie kai kurių palapinių net nusidriekė ilgos eilės.
Festivalio alėjoje veikė dirbtuvės, kurių metu vaikai gamino savo sūrelius ir čia pat skanavo. Kantriausieji turėjo galimybę pamatyti kaip didžiuliame puode gimsta šviežias sūris.
Augančios Lietuvos sūrininkų bendruomenės nariai yra pasirengę dalytis patirtimi ir nuolat tobulėti, kad kiekvienas turėtų savo veidą ir galėtų pasiūlyti išskirtinio skonio bei kokybės produktą.