Vinilas – kaip senos popierinės knygos

1991 m. Vilniaus plokštelių studija išleido paskutines tris plokšteles. Tais pačiais metais išleistas ir pirmasis lietuviškas kompaktinis diskas – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“.

Po šito buvusi Vilniaus plokštelių studijos redaktorė Zinaida Nutautaitė nebesitikėjo, kad plokštelės grįš: „Viskas uždaryta, vinilą – į archyvą. Paskui vinilą po vieną kapeikėlę parduodavo turguje. Ir trindavo, maldavo į miltus, vėl kažką gamindavo. O dabar vinilas, jeigu tai brangus ir artimas širdžiai įrašas, nešamas atsargiai, suklijuojamas,“ - sako moteris.

A. Franckevičius vinilo grįžimą aiškina melomanų noru turėti autentiškus ir profesionalius įrašus. „Tai toks pats stebuklingas daiktas, kaip knyga. Nors dabar yra elektroninės knygos, vis tiek žmonės mieliau perka senas popierines knygas, jas čiupinėja, skaito. Taip ir su plokštelėmis: yra albumas, viršelis, kitoje pusėje – tekstai, yra vidiniai vokai su aprašymais. Matyti, kad žmonės į tą plokštelę įdėjo savo dūšią, todėl norisi turėti ir klausyti“, – mano A. Franckevičius.
Z. Nutautaitė
Pajutau tokį susidomėjimą vinilo plokštelėmis, kad kaip toje pasakoje į kairę ir į dešinę pradėjau dalinti plokšteles. Nesakau, kad man dabar gaila. Ne, man negaila. Aš labai džiaugiuosi.

Plokštelių mylėtojai sako, kad vinilo garso kokybė gerokai skiriasi nuo modernių įrašų. A. Franckevičiui vinilas skamba gyviau, šilčiau, minkščiau. Todėl, mano jis, plokštelės garsą galima palyginti su maistu, pagamintu krosnyje ir mikrobangų krosnelėje – valgyti galima abu patiekalus, bet skonis skiriasi.

Vinilo garsas – gražesnis

Senųjų vinilinių plokštelių garso šiltumą lėmė jų įrašymo būdas. Kuo skiriasi naujos vinilinės plokštelės nuo senųjų? A. Franckevičius sako, kad šiuo metu skaitmeninis įrašas perkeliamas į vinilą, nes analoginių įrašų studijų pasaulyje beveik nebėra. O senesni įrašai buvo įrašyti atlikti analoginiu būdu.

Nepaisydami senųjų ir naujųjų vinilų garso plokštelių kokybės skirtumų, vis daugiau muzikos atlikėjų pristato savo vinilines plokšteles. A. Franckevičius mano, kad išleisti albumą – prestižo reikalas. „Ypač naujokai, kurie tik pradeda groti, nori turėti savo albumą, plokštelę, kurią gali pačiupinėti, pasidėti į kolekciją arba kam nors padovanoti. Be to, tada jis daug lengviau perkamas, nes ir kitų šalių melomanai internete ieškosi plokštelių ir iš Lietuvos, ir iš kitų valstybių“, – pastebi jis.
A. Franckevičius
Sunku atspėti, bet jeigu jis gyvuoja turbūt jau 100 metų, gali ir dar kelis šimtus, nes turbūt nebus tobulesnės analoginės laikmenos.

Tobulesnės laikmenos nebuvo

Nauja vinilo gerbėjų banga sukėlė daug džiaugsmo seniesiems entuziastams. Z. Nutautaitė išdalijo visą savo plokštelių kolekciją, nes susidomėjimas vinilu jai buvo tarsi mažas stebuklas: „Atrodo, atsibudai – ir vėl vinilas. Pajutau tokį susidomėjimą vinilo plokštelėmis, kad kaip toje pasakoje į kairę ir į dešinę pradėjau dalinti plokšteles. Nesakau, kad man dabar gaila. Ne, man negaila. Aš labai džiaugiuosi.“

Vinilas buvo ir yra. O ar dar ilgai gyvuos tokia sena muzikos įrašų laikmena? Pašnekovai vengia prognozuoti, bet spėja, kad vinilas gyvuos.

„Sunku atspėti, bet jeigu jis gyvuoja turbūt jau 100 metų, gali ir dar kelis šimtus, nes turbūt nebus tobulesnės analoginės laikmenos. Juk buvo daug visokių mėginimų: ir juostiniai magnetofonai, ir kasetiniai, bet visi jie išbandymo neišlaikė“, – primena A. Franckevičius.

Z. Nutautaitė nelabai tiki, kad vinilo plokštelė išstums kompaktinę – gal tik kompaktinė plokštelė kitaip atrodys, pavyzdžiui, bus didelė, o jos voke tilps labai daug informacijos.

„Tegul gyvuoja ir kompaktinė, ir vinilo plokštelė. Vinilas vertas pagarbos. Puiku, kad vinilas atgimė“, – tvirtina ji.