„Žmogus gyja nuo to, kuo tiki“

S. J. Gloden supratimą apie augalus paveldėjo iš senelės, kuri buvo kaimo užkalbėtoja. Ji akcentuoja – augalai ne gydo, bet padeda būti sveikesniais.
Informaciją apie augalus moteris pa­laips­niui kau­pė iš kny­gų, in­ter­ne­to, ki­tų šal­ti­nių. Apie žo­li­nin­kus žmo­nės yra su­kū­rę ke­le­tą mi­tų, ku­riuos S. J. Glo­den pa­nei­gė.

„Netiesa, jog žolinin­kas tu­ri pa­ži­no­ti vi­sus au­ga­lus. Tai neį­ma­no­ma. Ži­nios atei­na po tru­pu­tį, su lai­ku su­ren­ka­mos iš lū­pų į lū­pas. Jei­gu pri­kim­ši į gal­vą anks­čiau lai­ko – vis tiek pa­si­mirš“, – ko­men­ta­vo žolininkė.

Mi­tas, jog žo­li­nin­kas tu­ri iš­ma­ny­ti ir vi­sas li­gas. Pa­sak S. J. Glo­den, li­gos yra pa­sek­mė, o žo­li­nin­kas daž­niau ma­to prie­žas­tis – iš kur li­ga at­si­ra­do.

Žolininkai taip pat negydo ligų. „Žmo­nės sveiks­ta pa­tys – tab­le­tė, gy­dy­to­jas ar žo­li­nin­kas tė­ra pa­dė­jė­jas. Žmo­gus gy­ja nuo to, kuo ti­ki“, – aiš­ki­no Sil­vi­ja. Ji pa­brė­žia, jog ste­buk­lin­gos pi­liu­lės nė­ra. No­ri­me pa­sveik­ti, bet nie­ko ne­da­ro­me, kad pa­sveik­tu­me. Lau­kia­me, kad ki­ti mus pa­gy­dy­tų.

Au­ga­lą rei­kia pa­jaus­ti

Žo­li­nin­kės S. J. Glo­den tei­gi­mu, au­ga­lai, kaip ir vais­tai, ga­li ne­tik­ti.

„In­dust­ri­nis pa­sau­lis žmo­gų at­plė­šia nuo gam­tos. Ta­čiau ne­pai­sant to, ti­kiu, kad in­tui­ci­ja mu­my­se gy­va. Au­ga­lą rei­kia pa­jaus­ti: prieš ge­riant ar­ba­tą pa­lies­ti, pauos­ty­ti, ga­li­ma pa­kram­ty­ti, jei­gu no­ri­si, ati­džiai ste­bė­ti sa­ve. Ėji­mas į au­ga­lą tu­ri bū­ti šir­di­mi ir toks pat at­sa­ky­mas iš au­ga­lo“, – pa­ta­ria Sil­vi­ja.