Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Radiologinių tyrimų skyriaus vedėjo Prano Drulios teigimu, mūsų šalies teritorijoje sumedžiotų ir ūkiuose užaugintų laukinių gyvūnų mėsa tiriama kasmet, nustatant pesticidų, sunkiųjų metalų ir radionuklidų kiekį. Gauti rezultatai atspindi radiacinės taršos tendencijas gyvūninės kilmės maisto žaliavose mūsų šalyje, taip pat jie naudojami įvertinti apšvitos dozes, kurias gauna gyventojai, nuo maiste esančių radionuklidų.
Rizikingiausia – šerniena
Nuo 1986 (po įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos) mūsų šalies miškuose, ypač Kuršių Nerijoje, sumedžiotų laukinių žvėrių kai kuriose skerdenose buvo randamos aukštos cezio
( 137Cs ) koncentracijos, viršijančios didžiausią leistiną 600 Bq/kg lygį.
Šiai dienai rizikos požiūriu dažniau cezis aptinkamas šernienoje, rečiau - stirnienoje ir elnienoje.
Visiškai šio radionuklido nerandama fazanų, stručių ir ūkiuose auginamų laukinių žvėrių paukščių mėsoje.
Šernienoje 2011 m. didžiausia rasta 137Cs koncentracija buvo 28,9 Bq/kg, šernas sumedžiotas Jurbarko rajone; stirnų mėginiuose - 16,3 Bq/kg.
2012 m. didžiausia rasta koncentracija - 23,3 Bq/kg, šernas sumedžiotas Rokiškio rajone.
2013 m. Marijampolės, Rokiškio, Ukmergės rajonų miškuose sumedžiotų šernų mėsos mėginiuose 137Cs aptikta tik pėdsakai.
Per 2010-2014 m. laikotarpį radiologiškai ištirti 25 stirnų, 20 šernų, 34 elnių, 2 fazanų ir 2 stručių mėsos mėginiai.
2014 m. dviejų sumedžiotų šernų raumens mėginiuose nustatyta 137Cs koncentracija siekė 328,50 Bq/kg ir 286,6 Bq/kg, vienas šernas buvo sumedžiotas Šilutės rajone, Šilutės miškų urėdijos Kintų miške, kitas - Jurbarko rajone, Vertimų kaime, Montvilių girininkijoje.
Šie pavieniai atvejai rodo, kaip pabrėžia P. Drulia, kad būtina vykdyti laukinių gyvūnų radiologinę kontrolę ir perspėja, kad radioaktyvaus užterštumo lygis gretimose teritorijose yra skirtingas.
Radioaktyvi tarša miško paklotėje išlieka ilgiau
Miško paklotėje radioaktyvioji tarša, lyginant su žemės ūkio reikmėms naudojama ariama dirva, išlieka ilgiau. Miško ekosistemoms yra būdinga tai, kad radioaktyvusis 137Cs išsilaiko ilgiau vykstant lėtai cikliškai dirvožemio ir augmenijos medžiagų apykaitai. Miško grybai ir uogos yra šios ekosistemos dalis. Grybai ir uogos sugeba sutraukti iš aplinkos ir sukaupti savyje radioaktyvias medžiagas.
Daugumai medžiojamų žvėrių svarbi mitybos raciono dalis yra miško grybai, uogos, bei kiti miško paklotės augalai. Todėl dėsninga, kad šios medžiagos per mitybos grandinę patenka į gyvūnų organizmą, vėliau aptinkamos sumedžiotų žvėrių mėsoje.
Lietuviška žvėriena – vertinama ir kitose šalyse
Lietuviškos žvėrienos produktai daugiausia keliauja į Vokietiją, Austriją, Šveicariją. Jos galima rasti visose Europos valstybėse (išskyrus Rumuniją ir Moldovą) ir net kitame žemyne - Kinijoje.
Mūsų šalies teritorijoje sumedžiojamų ir ūkiuose auginamų laukinių gyvūnų mėsa yra saugi vartoti. Medžiotojai ir kiti žvėrienos vartotojai neturėtų baimintis dėl žvėrienos saugos, nes, remiantis daugiamečiais radiacinės taršos tyrimų duomenimis ir moksline informacija, stebima tendencija, kad žvėrienos radioaktyvusis užterštumas ir ateityje dar labiau mažės.