Žvilgsnis į virtuvę: kokius įrankius rinktis, kad maistas nevirstų nuodu?

Mes daug daugiau dėmesio skiriame tam, ką valgome, nei tam, į ką tą maistą dedame. Ir be reikalo – juk mūsų sveikata ir gera savijauta taip pat nuo to priklauso. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ne kartą yra užfiksavusi atvejų, kai virtuviniuose induose rastas per didelis sveikatai kenksmingų medžiagų kiekis.  Taigi ką būtina žinoti apie virtuvinius indus?

Kokie gali būti indai?

Indus, kuriuose gaminame ir laikome maistą, galima suskirstyti į kelias kategorijas:

- Metaliniai (aliuminiai, špižiniai, ketiniai, emaliuoti, variniai, žalvariniai, nerūdijančio plieno, tefloniniai, melchioriniai, sidabriniai);
- Plastikiniai;
- Stikliniai;
- Mediniai;
- Moliniai ir keraminiai;
- Porcelianiniai;
- Silikoniniai.

Kokiomis savybėmis pasižymi šiems indams naudojamos medžiagos? Išsiaiškinkime.

Aliuminis

Dar ne taip seniai, vos prieš 10–15 metų,indų iš aliuminio buvo galima rasti kone kiekvienuose namuose. Jie lengvai plaunami, ilgaamžiai, nerūdijantys, juose verdamas maistas nepridega. Labai smagu tokiame puode virti pieną arba pieniškas košes, kisielių ir panašiai. Bet, kad ir kaip bebūtų liūdna, visas šis maistas yra „pagerinamas“ aliuminiu.

Tiek dėl šarmų, tiek dėl rūgščių poveikio mikroskopinės aliuminio dalelės atsisluoksniuoja nuo indų ir patenka į mūsų organizmą. Jas išplauna netgi paprastas vanduo. Tai reiškia, kad nei virti vandens, nei laikyti maisto aliuminiuose induose negalima.

Žinoma, jeigu kartą ar du aliuminiame puode išvirsite vaikui košės, nieko baisaus nenutiks. Tačiau jeigu tai darysite kasdien, nesistebėkite, kad mažylis taps labai jautrus.

Na, o jeigu jau ilgus metus dažnai naudojate aliuminius indus, specialistų nuomonė yra tokia: anksčiau ar vėliau jūsų organizme aliuminio susikaups tiek, kad tai išprovokuos anemiją, inkstų ir kepenų ligas, įvairius neurologinius pakitimus, paskatins Parkinsono arba Alzheimerio ligos vystymąsi.

Taip pat nerekomenduojama aliuminio folijoje kepti žvėrienos, antienos arba vištienos (aukštoje temperatūroje maistas prisigeria aliuminio).

Patarimas: aliuminio indus naudokite kaip galima rečiau. Kokybiški aliuminio indai yra storasieniai, padengti rūgštims atsparia plėvele, apsaugančia nuo metalo sąveikos su rūgščiais produktais.

Teflonas

Teflonas – medžiaga, kuria dažnai dengiami virtuviniai indai. Teflonine danga dengtoje keptuvėje maistas nepridega, net jeigu paviršius patepamas visai nedideliu riebalų kiekiu.

Tačiau norint, kad indai tarnautų ilgai ir ištikimai, reikia saugoti juos nuo pažeidimų. Būtina naudoti medinius arba specialiai tokiems indams skirtus įrankius, nepalikti tuščio puodo arba keptuvės ant viryklės.

Beje, specialistai pataria rinktis keptuves storu dugnu, nes praktika rodo, kad plonos keptuvės, net ir labai saugomos, laiko trumpai.

Ketus

Tai laiko patikrinti indai, mėgstami ir mūsų dienomis. Jie patvarūs, ilgaamžiai, įšyla vienodai, dėl porėtos ketaus struktūros gerai išlaiko aukštą temperatūrą, beveik nepridega. Tokių indų paviršius turi natūralią nepridegančią dangą, kuri, bėgant laikui, tampa dar tvirtesnė. Prižiūrėti šiuos indus nereikia daug pastangų. Jie taip pat ekologiškai švarūs.

Žinovai vertina keptuves ir virdulius be dangčio: juose pagamintas maistas skaniausias. Prieš vartojimą ketaus indą reikia pašildyti su truputėliu aliejaus, o panaudojus iššluostyti suvilgyta aliejumi servetėle.

Patarimas: ketaus indų nevalykite šveitikliais – antraip maistas lips prie dugno.

Nerūdijantis plienas

Pastaruoju metu itin populiarūs nerūdijančio plieno indai. Jeigu jie gaminami iš tikrai kokybiško plieno (jeigu nepažeidžiamos gamybos technologijos), tokie indai nepakeis maisto skonio ypatybių ir nepakenks sveikatai. Galima sakyti, kad tai – ekologiškas pasirinkimas

Nerūdijančio plieno puodų ir keptuvių dugnas yra storas – tai padeda užtikrinti tolygų kaitimą, neleidžia maistui greitai atšalti. Tokių indų negalima perkaitinti – antraip jie pradės traukti maistą. Ir dar: turėkite omenyje, kad nikelis – stiprus alergenas, todėl į alergiją linkę žmonės turėtų būti atsargūs.

Varis

Variniai indai dažnai perduodami iš kartos į kartą. Šis metalas greitai įšyla ir gerai laiko šilumą, lėtai aušta, maistas variniuose induose nesvyla, todėl pagaminti puikų padažą, uogienę ar kavą tokiame inde išeina tiesiog savaime.

Tačiau būkite atsargūs: net nedideli šio metalo kiekiai sunaikina vaisiuose ir uogose esančią askorbo rūgštį. Ir tai dar ne viskas: maistas, saugomas tokiuose induose, praranda vitaminus, skatina laisvųjų radikalų atsiradimą. Jeigu variniai indai naudojami dažnai, galima netgi apsinuodyti.

Nuo drėgmės varis oksiduojasi, pasidengia mėlyna-žalia plėvele. Šildant ji sąveikauja su maiste esančiomis rūgštimis – taip susidaro kenksmingos organizmui vario druskos. Būtent todėl po plovimo dubenėlį arba lėkštutę reikia gerai nušluostyti ir užkirsti kelią šios plėvelės atsiradimui. Jeigu ji vis dėlto atsirado, prieš naudojant indą ją reikia pašalinti nuo jo paviršiaus. Padaryti tai galima taip: patrinkite pakaitinta druska, sudrėkinta actu, ir tuojau pat nuplaukite iš pradžių šiltu, o po to – šaltu vandeniu.

Žalvaris

Žalvaris – tai vario ir cinko lydinys. Jis aktyvesnis nei varis, todėl žalvariniai indai ar stalo įrankiai neturėtų būti naudojami kasdien, nes reaguoja su šarmais ir rūgštimis.

Švinas

Švinu apsinuodyti galima ne tik naudojant keramikinius išpuoštus indus, bet taip pat ir kai kurias konservų skardines, kadangi jų elementai sulituojami naudojant šviną. Tokias skardines nesunku atskirti nuo saugių – jas išduoda horizontali siūlė ir pilkos-sidabro spalvos netaisyklingų bruožų jungiamoji linija. Nors skardinių viršus paprastai padengiamas specialia medžiaga, ji ne visada padeda.

Yra žinoma atvejų, kai ilgai saugant maistą švino inde, jame padaugėdavo iki 3 mg/kg, kitaip tariant, leistinas lygis buvo gerokai viršijamas. Ypač didelė švino koncentracija skardinėse su rūgščiais produktais: padažais, vaisių sultimis ir panašiai. Be viso to, jose neretai būna ir dar vieno toksiško metalo – alavo.

Jeigu rūpinatės savo sveikata, rinkitės skardines su lygiomis siūlėmis, esančiomis tarp etiketės ir viršutinio arba apatinio skardinės galo.

Sidabras

Visi girdėjo apie tai, koks naudingas sidabras, tačiau apsikrauti sidabriniais indais neverta. Specialistų teigimu, sidabro jonai stabdo kenksmingos mikrofloros dauginimąsi vandens tirpale, tačiau pasirodo, kad maistas, praturtintas sidabro jonais, per ilgą laiką gali neigiamai paveikti žmogaus nervų sistemą, sukelti galvos skausmą, sunkumą kojose, pabloginti regėjimą. Per ilgus metus gali išsivystyti netgi gastroenteritas arba kepenų cirozė.

Melchioras

Melchioras – į sidabrą panašus metalų junginys, sudarytas iš vario, nikelio ir cinko. Kai kuriems žmonėms nikelis gali sukelti alerginį kontaktinį dermatitą. Nikelio sulfidai, oksidai, sulfatai, kaip rašoma literatūroje, gali sukeli vėžį. Kitas melchioro elementas – cinkas. Maži jo kiekiai gydo žaizdas, tačiau jei jo į organizmą patenka per daug, gali kilti virškinimo problemų. Cinkas – aktyvus metalas, jis gali lengviau nei varis ar sidabras patekti į organizmą.

Emalis

Seni geri emaliuoti indai atitinka visus saugumo reikalavimus. Emalis nereaguoja nei su druskomis, nei su rūgštimis, nei su šarmais, todėl tokie indai yra itin mėgstami.

Tačiau saugūs naudoti yra tik sveiki indai. Pažeidimų vietose, kur yra įtrūkimų, atsiranda rudų neišplaunamų dėmių. Tai – paprasčiausios rūdys, tačiau jos sąveikauja su rūgštimis, taip susidaro kenksmingos žmogaus sveikatai geležies druskos. Be to, plaunant tose vietose gali likti valomųjų medžiagų, kurios vėliau pateks į skrandį.

Medis

Lietuviai tradiciškai naudodavo medinius indus. Beje, tikdavo tikrai toli gražu ne bet kokia mediena – didelę reikšmę turėjo jos gydomosios savybėms.

Manyta, kad indai iš liepos pasižymi uždegimus slopinančiu poveikiu, šermukšniniai – užkerta kelią avitaminozei. Gerai žinoma, kad beržo žievė pasižymi daugybe gydomųjų savybių – nuo baktericidinių iki tonizuojamųjų.

Pagrindiniai trūkumai: pažeistame paviršiuje likus mažų maisto dalelių susidaro palankios sąlygos bakterijoms veistis ir daugintis. Šiuo atžvilgiu atspariausias yra bambukas.

Medinius indus galima valyti actu – taip pašalinsite ir bakterijas, ir kvapus.

Keramika

Keraminiai indai sunkūs, dužūs, nepakenčia staigių temperatūros permainų (t.y. šaltos keramikos negalima dėti į karštą orkaitę). Keramika pati savaime neišskiria jokių kenksmingų medžiagų – jas išskiria dekoravimui naudojami dažai. Nedegto molio induose galima maistą gaminti be vandens ir riebalų, tik pirma juos būtina trumpai panardinti į vandenį.

Daugelyje pasaulio šalių daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus buvo uždrausta indų gamyboje naudoti šviną, tačiau mūsų dienomis tokių pavojingų indų vis dar gaminama per daug.

Dažniausiai keramikiniai indai yra dekoruojami, vadinasi, iš esmės gali būti visiškai netinkami ruošti kavą, arbatą ir kitus gėrimus. Dekoratyviems indams šviną naudoti leidžiama – jo dedama į dažus (tai suteikia gaminiams lygumo ir blizgumo). Tačiau yra vienas „bet“: tokių indų naudojimo instrukcijoje turi būti pažymėta, kad juose negalima laikyti maisto produktų.

Jeigu ruošiatės pirkti nusižiūrėtą lėkštę, puodelį arba ryškiai išpaišytą puodynę, nepasikuklinkite ir paprašykite pardavėjo sertifikato. Bėda tik ta, kad jie neretai klastojami…

Gali būti, kad geriau pasisaugoti ir visai nepirkti ryškiai geltona ir raudona spalva dekoruotų keramikinių gaminių – tai beveik visada išduoda, kad buvo naudotas švinas ir kadmis.

Ryškią žalią spalvą gaminiui suteikia varis – jis ir pats savaime nėra naudingas, tačiau dar blogiau tai, kad jis gerina švino įsisavinimą. Dekoruotų indų pirkti niekas nedraudžia, tačiau nuolat juos naudoti nepatartina.

Jeigu esate užkietėję keramikos gerbėjai, geriau rinkitės paprastus molinius indus – jų žiedimui nenaudojamos jokios pavojingos medžiagos.

Melaminas

Indai iš melamino – gana naujas dalykas. Šios produkcijos tiekėjos – Kinija ir Turkija. Iš išorės melaminas primena porcelianą, tačiau sveria gerokai mažiau, atrodo labai gražiai. Kadangi ši medžiaga atrodo labai patraukli, ji sulaukia didelio pirkėjų susidomėjimo.

Tačiau tiesa ta, kad šie indai yra toksiški. Vienas iš pavojaus šaltinių vėlgi yra švino, kadmio ir kitų metalų druskos, kurių yra dažų sudėtyje.

Perkelti paveikslėliai nepadengiami kokiu nors apsauginiu sluoksniu, tad šios medžiagos lengvai patenka į maistą. Kitas pavojus yra tas, kad į melamino sudėtyje yra nuodingo formaldehido. Jį išskiria daugelis plastikų, tačiau melaminas aplenkia juos visus – norma viršijama dešimtis ir net šimtus kartų. Bandomiesiems gyvūnams tokios formaldehido dozės sukelia mutacinius organizmo pokyčius ir skatina vėžinių ląstelių atsiradimą.

Specialistai, kurie bando ir sertifikuoja tokią produkciją, teigia, kad naudoti ją galima, tačiau tik griežtai laikantis gamintojo instrukcijų.

Pavyzdys: jeigu nurodyta, kad indas skirtas saugoti tik biriems produktams, laikyti jame skysčių negalima, antraip jie gali sugerti nuodingas medžiagas. Jeigu nurodyta, kad indelis skirtas šaltam maistui, negalima į jį dėti karšto, ir panašiai.

Plastikas

Plastikiniai indai lengvi, nedūžtantys, nebrangūs, kompaktiški, juose gerai laikosi produktai. Dažniausiai juose gaminamas maistas mikrobangų krosnelėje. Tačiau ne visi plastikiniai indai atsparūs aukštai temperatūrai, todėl jų nepatariama perkaitinti. Ilgai arba stipriai kaitinamo plastiko dalelės patenka į maistą, ypač į riebius produktus (mėsą, varškę).

Taip pat nepatariama dėti karšto arba riebaus maisto į plastikinius indus (riebalai lengvai įsisavina visas kenksmingas medžiagas). Tas pats pasakytina ir apie maistinę plėvelę, nes ji termiškai neatspari.

Patarimas: plastikas idealiai tinka sausiems ir šaltiems produktams. Geriausia maistą šildyti mikrobangų krosnelėje stikliniuose induose.

Stiklas

Ekologiškai švarių indų tipas – karščiui atsparūs stikliniai indai. Bijoti, kad arbatinukas iš tokio stiklo stovėdamas ant dujinės plytos ugnies sutrūkinės ir panašiai, nėra pagrindo. Tačiau reikia atminti, kad įkaitęs stiklas neturi liestis prie labai šaltų paviršių – antraip toks puodas tikrai neliks sveikas.

Stikliniai indai, kaip ir emaliuoti, nekelia pavojaus sveikatai. Be to, juos patogu naudoti – dažniausiai gana lengva plauti, verdamas ir juose patiekiamas maistas atrodo gražiai. Bet jie dužūs, todėl patartina rinktis grūdinto stiklo gaminius, atsparius smūgiams ir temperatūrų svyravimui. Tai turėtų būti nurodyta etiketėje.

Silikonas

Silikoniniai indai ir kepimo formos pasižymi elastingumu, patvarumu, atsparumu iki 280 laipsnių temperatūrai. Tokius indus galima naudoti orkaitėse, mikrobangų krosnelėse, šaldyti juose maistą.

Silikonas nerūdija ir nelūžinėja, nesąveikauja nei su karštais, nei su užšaldytais produktais. Iš tokių indų maistą lengva ištraukti, maistas neprisvyla, juos galima sulankstyti.

Šie indai ypač patogūs gaminti valgius iš tešlos, bet netinka suflė, nes iš silikoninio paviršiaus išsiskiria garai. Todėl maisto gaminius geriau išimti iš formos tuoj pat, dar karštus.

Silikono atsparumas aukštai temperatūrai tiriamas iki šiol, tad patartina gaminant maistą neviršyti temperatūros, nurodytos ant pakuotės.