Jų tiek daug, kad nutarus pasiklausyti organizatorių kalbos ir geriau viską išgirsti tenka skintis kelią per žygeivių jūrą. Žygeivių čia buvo galima sutikti įvairiausių – nuo šeimų su vaikais iki jaunimo ar pačių ištvermingiausių, jau vyresnio amžiaus žmonių, o kai kurie atsivežė ir savo keturkojus, kurie vis šmirinėjo visiems po kojas. Džiugu, kad didžiąją dalį žygio dalyvių sudarė – jaunimas. Renginio organizatoriai - Lietuvos gamtos fondas ir Neries regioninio parko direkcija - teigė, kad didelis būrys žygeivių rodo jų susidomėjimą gamta.
Renginio vadovė Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė dėkojo visiems susirinkusiems ir aiškino taisykles bei kur keliausime. Dalyvių minia džiaugsmingai pradėjo žingsniuoti Dūkštos pažintiniu taku, leisdamasi nuo kalno ir vėl pakildama į kitą. Šio tako reljefas, besidriekiantis nelygiu upelio slėniu, leido pasijusti it tikriems alpinistams, o didžiulė minia keliautojų, apsikabinusi žibintuvėliais ir keliaujanti vorele, atrodė išties įspūdingai. Kelionės atstumas siekė apie 5 kilometrus.
Apie vietą, kur buvo nešamos aukos Baltų dievams
Užlipus ant Karmazinų alkakalnio, žygio vadovė A. Žičkutė padarė pirmąjį sustojimą ir žygio dalyvius supažindino su šia vieta.
„Esame ant kalno vadinamu alkakalniu, pagal vietovę jis vadinamas Karmazinų alkakalniu ir tai viena iš švenčiausių šios žemės vietų. Čia jau prieš 2 tūkstančius metų buvo nešamos aukos Baltų dievams. Nors krikščionys esame daugiau kaip 600 m., tačiau ši tradicija (aukot – aut. pastaba) nenutrūksta iki šiol: čia atliekamos jungtuvių, krikštynų ir kitos apeigos. Žmonės, jaučiantys gamtos sakralumą, šią vietą labai mėgsta, kūrena čia laužus, atlieka įvairiausius aukojimus ir mini kitas šventes.
Džiugu, kad noras būti gamtoje, jausti jos sakralumą, visi gamtosauginiai judėjimai, kurie dabar labai populiarūs, jie auga, o susidomėjimas didėja. Jeigu giliai pagalvotume, tikriausiai savyje galėtume rasti tos prigimtinės kultūros ženklų, kurie liudytų mūsų senųjų tikėjimų ir apeigų tradicijas“, – mintimis dalijosi renginio gidė.
Visai neseniai Anapilin išėjęs žymus Lietuvos Romuvos krivis Jonas Trinkūnas šioje vietoje pradėjo savo romuviečių veiklą. Jos nariai dažnai čia atlieka apeigas, mini šventes, susijusias su senaisiais tikėjimais. Gidė pridūrė, kad Dūkštos ilgis siekia apie 28 kilometrus, o prie jo yra net 4 piliakalniai. Tai turbūt vienas labiausiai piliakalniais „apstatytų“ upelių.
Piliakalnių suskaičiuojama apie 1 tūkst.
Keliaudami toliau galėjome mėgautis Dūkštos čiurlenimu, medžių šlamesiu. Įspūdį darė ir kas keliasdešimt metrų sustatytos žvakės, kurios leido matyti kelionės maršrutą. Keliaujant išgirdome ir pelėdų patelę, kuri kartą kitą suūbavo, tačiau vėliau jos nebesigirdėjo.
„Piliakalniai pradėti statyti antrame tūkstantmetyje prieš Kristų, Žalvario amžiuje. Jie gyvavo iki žalgirio mūšio pabaigos, tuomet prarado savo gynybinę funkciją ir buvo apleisti. Ankstyvieji piliakalniai buvo gynybinė vieta, vėliau virtusi sakraline vieta, o ant kitų piliakalnių jau vėlesniais laikais pradėtos statyti ir medinės pilys.
Piliakalnių vietose atrandama daug įvairiausių iškasenų ar senųjų kultūrų radinių. Vyrauja ne medžiojami gyvūnai, o 70 proc. sudaro naminiai gyvuliai: mažytės karvutės, avys, šiek tiek paukščių, o medžiojamų tik per 30 proc.
Kaip nustatyti, kad tai piliakalnis? Yra 3 pagrindiniai elementai: turėtų būti kažkokia plokštuma kaip aikštelė, joje turėtume rasti kultūrinį sluoksnį, o aplink tą piliakalnį turėtų likti kažkokie gynybiniai įtvirtinimai. Jeigu pamatysite tokius „įtartinus“ kalnus, tad į juos pažvelkite šiek tiek atidžiau“, – patarė moteris.
Apie mitus, kuo apuokas skiriasi nuo pelėdos
Gamtosaugos specialistas Remigijus Karpuška papasakojo apie pelėdas, kas joms būdinga.
„Kai kalbinsime pelėdas, išsijunkite prožektorius, pelėdų reikia klausyti. Šioje vietoje tikrai yra pelėdų, tačiau neaišku, ar jos į mūsų ūbavimus atsilieps, pelėdos labai nenuspėjamas paukštis. Nėra nustatyta, kodėl pelėdos ūbauja, o kodėl kartais per visą sezoną „užsičiaupia“ ir nieko negirdime.
Lietuvoje turime keliolika rūšių pelėdų. Didžiausias mitas – pelėda nuo apuoko skiriasi „ausimis“. Tai, ką pas apuoką vadiname „ausimis“, tai yra plunksnos. Pelėdoms medžioti padeda klausa ir regėjimas. Pelėdų akys priešingai nei kitų paukščių, yra priekyje kaip žmogaus. Dėl to, jos regėjimas į šonus prastas, tačiau tiesiai jos mato puikiai. Todėl nereikėtų stebėtis, kad ji gali sugauti mažytę pelę, kurią skrendant gan sunku pastebėti.
Dabar pelėdų tuoktuvių metas. Kiekviena pelėdų pora turi pasiskirsčiusi teritoriją. Viena pora dažniausiai „užima“ vieną kilometrą teritorijos – joje medžioja, augina jauniklius, gyvena. Šią teritoriją jos gina nuo kitų pelėdų“, – apie pelėdas pasakojo R. Karpuška.
Jo teigimu, jeigu esame pelėdų teritorijoje ir pradėsime ūbauti, jos turėtų į tai reaguoti, nes įtars, kad esame įsibrovėlis jos teritorijoje: „Ji iš pradžių ūbauja, o vėliau gali net atskristi, tačiau žmogaus šiaip nepuola. Puola tik tada, kai lendama prie jos jauniklių ar prie inkilo, tuomet pelėdos tikrai aršios. Yra ornitologų, kuriems pelėdos „grybžtelėjo“ su snapu į akis taip, kad šių regėjimas stipriai sutriko. Be to, medžiotojai juokauja, kad negalima tykoti pasaloje su „zuikine“ kepure (zuikio kailio kepure), nes didysis apuokas gali bandyti ją „nunešti“, – apie pelėdų subtilybes kalbėjo specialistas. Nors ūbavo visas būrys keliautojų, tačiau pelėdos į mūsų ūbavimus neatsiliepė, todėl keliavome toliau.
Bene įspūdingiausia žygio vieta buvo kalnas ant kurio įžiebta nauja, pavasarinė ugnis. Jos metu žygeiviai susipažino su pavasario lygiadienio prasme ir istoriniais jo minėjimo būdais.
Didžiausias iššūkis – perbristi upę
Didelio ryžto ir nemažiau baimės kai kuriems įvarė paskutinis likęs iššūkis – perbristi Dūkštos upę. Nors ant jos buvo keli rąstigaliai, sukrauta šakų, tačiau tai anaiptol neatrodė taip paprasta.
Kai kurie ėmė juokauti, kad bandys grįžti atgal ir nesiryš brist. Kiti ėmė ieškoti storų medžio šakų, kad galėtų jomis pasiremti brendant.
Ši kelionės „rungtis“ truko galbūt kokią valandą ar ilgiau, kol visi sėkmingai arba šiek tiek sušlapę perėjo į kitą upės pusę. Daugeliui ranką tiesė ilgais guminiais batais upėje buvę organizatoriai, kurie padėjo žygeiviams. Su šunimis keliavę dalyviai turėjo juos pasiimti į rankas ir taip bandyti pereiti.
Sėkmingai įveikę visą kelionę, žygio dalyviai rinkosi stovyklavietėje prie laužo, kur dalijosi patirtais įspūdžiais ar bandė išsidžiovinti šlapias kojas ir batus. Tačiau šypsenų jų veiduose, įveikus tokią kelionę, niekur nedingo – jie ir toliau juokavo, o kai kurie galvojo apie kitą žygį.