Ungurio kūno spalva priklauso nuo žuvies fiziologinės būklės: jaunų ungurių nugara pilkai ruda, pilvas gelsvai baltas, lytiškai bręsdami unguriai tamsėja, jų nugara darosi beveik juoda, o kūno apačia ryškiai sidabrinės spalvos. Žvynai smulkūs, giliai įaugę į odą, kuri dėl išskiriamų gleivių yra labai slidi, todėl šią žuvį išlaikyti rankose labai sunku. Pilvinių pelekų ungurys neturi.
Unguriai užauga iki 1,5 m ilgio ir iki 6 kg svorio, bet būdami 1 m ilgio ir 2 kg svorio jau yra pilnai suaugę. Maksimalus (pagal FishBase) matuotas ungurio ilgis siekė 133,0 cm, maksimalus svoris – 6,6 kg, o maksimalus amžius – 88 metai.
Ungurys paplitęs Atlanto vandenyno pakrantėje nuo Skandinavijos iki Maroko, Baltijos, Juodosios ir Viduržemio jūrų pakrantėse bei Šiaurės Atlanto, Baltijos ir Viduržemio jūrų baseinų upėse. Introdukuotas Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Kai kas išskiria tris subpopuliacijas, tačiau dabartiniai genetiniai tyrimai rodo, kad tarp minėtų subpopuliacijų aiškių skirtumų nėra.
Unguriai didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia gėlame vandenyje, bet veistis grįžta į jūrą, ir šiuo atžvilgiu labai skiriasi nuo kitų praeivių žuvų, kurios gyvena jūroje, bet veisiasi tik upėse. Ungurių dauginimasis ilgą laiką buvo didelė paslaptis, kadangi gėluose vandenyse ar jūrų pakrantėse sugauti unguriai visą laiką neturėdavo suformuotų gonadų.
Unguriai gyvena visose vandens telkinių dugno buveinėse nuo upelių iki didžiųjų upių ir ežerų bei vandens saugyklų litoralės buveinių. Natūraliai unguriai gyvena tik vandens telkiniuose, kurie turi išėjimą į jūrą: visur kitur jie yra įveisti dirbtinai. Augimo periodo pabaigoje unguriai subręsta ir migruoja į jūrą, kur ir neršia. Ilgą laiką buvo nežinoma, kur jie neršia, ir tik XIX-XX amžių sandūroje buvo paskelbta hipotezė, kad jie neršti keliauja į Sargaso jūrą apie 5 000-6 000 km. Migracijos metu jiems būdingos ir vertikalios migracijos: nakties metu jie keliauja maždaug 200 metrų gylyje, o dieną – iki 600 metrų gylyje. Ikrelių ir spermių galutinis brendimas vyksta šios didžiulės nerštinės kelionės metu. Unguriai yra jautrūs magnetiniams laukams, ir tai leidžia, kaip manoma, jiems nepaklysti šiame ilgame kelyje į nerštavietes. Kaip manoma, unguriai neršia Sargaso jūroje kovo-birželio mėnesiais, o po neršto žūva maždaug 600 metrų gylyje. Iki šiol ungurių neršto dar niekam nepavyko užfiksuoti.
Išsiritę ungurių lervutės (leptocephalus) yra plokščios formos, turi nemažą galvą su dantimis ir Golfo srovės nešamos per 7-11 mėnesių pasiekia Europos krantus. Šita jų kelionė per Atlanto vandenyną gali užtrukti ir iki trijų metų. Artėjant prie Europos krantų lervutės virsta stikliniais unguriukais, 6-8 cm ilgio, turinčius jau cilindrišką, o neplokščią, bei truputį pigmentuotą kūną. Dalis stiklinių ungurių kolonizuoja priekrantės buveines ir upių deltas jūrų pakrantėse, kiti migruoja upėmis aukštyn po truputį virsdami geltonaisiais unguriais. Toliau seka ilgas maitinimosi periodas, kol geltonieji unguriai virsta sidabriniais: patinėliams tai užtrunka nuo 6 iki 12 metų, o patelėms – nuo 9 iki 20 metų. Sidabriniai unguriai įgyja padidėjusias akis ir išplaukia į tolimąją kelionę giminės pratęsimui.
Unguriai visuomet buvo vertinami įvairių Europos šalių virtuvėse – nuo Baltosios iki Juodosios jūrų. Nuo seno jie buvo auginami ekstensyviuoju būdu, t. y. sugauti laikomi tvenkiniuose. Europos ungurių auginimo centras ilgą laiką buvo sūriosios Italijos lagūnos. Tačiau ši žuvų rūšis nyksta, todėl yra įtraukta į Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos sudarytą Raudonąją rūšių, kurioms kyla didelis išnykimo pavojus, knygą, o 2007 m. parengtas Europos ungurių išteklių atkūrimo planas. Taip draudžiama ungurių prekyba su trečiosiomis šalimis (CITES, Appendix II, nuo 13.5.2009).
Kadangi unguriai nelaisvėje nesidaugina, akvakultūra šiuo metu grindžiama nesubrendusių ungurių gaudymu ir tolesniu intensyviu auginimu naudojant recirkuliacinę sistemą. Stiklinių ungurių žvejyba auginimo tikslais dabar yra reguliuojama 2007 m. Europos ungurių išteklių atkūrimo planu, kuriuo reikalaujama, kad didelė sugautų stiklinių ungurių dalis (nuo 2013 m. 60 %) būtų skirta ungurio išteklių atkūrimo programoms. Pagrindinės šalys augintojos Europos Sąjungoje šiuo metu yra Nyderlandai, Danija ir Italija.
Ungurių meškeriojimas taip pat yra gan sportiškas užsiėmimas, užkirstas ungurys gana smarkiai priešinasi, labai blaškosi, vartosi, stengiasi pasislėpti arba tiesiog apsivynioja ant povandeninių daiktų. Jeigu unguriui pavyksta pasislėpti, tai jis iš slėptuvės gali būti išvaromas smarkiai stuksenant ranka į kotą. Ungurys yra labai stiprus ir gajus, todėl su pagautu unguriu nelengva susidoroti. Plikomis rankomis ungurį išlaikyti gana sunku, todėl galima rankas išsitrinti drėgnu smėliu ar druska. Ungurys be vandens gyvas išbūna daugiau kaip parą ir matomai todėl dažnai pabėga iš meškeriotojų skiaurių. Tai ir pagimdė pasakojimus apie ungurių keliones iš vieno vandens telkinio į kitą ar paskanauti žirnių į ūkininko lauką.
Pagal IGFA sistemą 1992 metais Aare upėje Šveicarijoje buvo sugautas didžiausias IGFA registruotas ungurys, kuris svėrė 3,6 kg. Pasaulio rekordų lentelėje teigiama, kad didžiausias iki šiol ungurys buvo sugautas Cuckmere upėje Didžiojoje Britanijoje ir svėrė 8.25 kg. Tuo tarpu Europos rekordinių žuvų sąraše minimas ungurys, kuris svėrė 6,04 kg ir buvo sugautas 1991 metais Vokietijoje. Lietuvoje iki šiol užregistruotas didžiausias ungurys svėrė 4 kg, ir buvo pagautas A. Zubavičiaus 1965-aisias Navio ežere, Trakų rajone.
Apie ungurių ilgaamžiškumą žinome daugybę istorijų. Štai bene paskutinė iš jų. Kaip praneša švedų portalas „The Local", sulaukęs 155-erių nugaišo seniausias pasaulyje europinis ungurys. Mažame pietų Švedijos žvejų miestelyje Brantevike gyvenantis Tomas Kjellman, šulinyje auginęs ungurį, jo neteko. Per tradicinę vėžių šventę vyras prieš svečius norėjo pasipuikuoti ilgamečiu unguriu, tačiau ištraukęs jį iš šulinio nustėro pamatęs, kad žuvis negyva. Šiuo metu ungurys laikomas šaldymo kameroje, mat ekspertai nori įminti žuvies ilgaamžiškumo mįslę. Dėl ilgo gyvenimo šulinyje ungurio akys tapo neproporcingai didelės, manoma, jis galėjo patirti ir kitų neįprastų pokyčių. 1859-aisiais aštuonmetis švedas Samuel Nilsson paleido ungurį į šulinį. Nuo to laiko žuvis tapo tikra knygų, dokumentinių filmų ir televizijos laidų žvaigžde Švedijoje. Mirusio ungurio šeimininkas Tomas Kjellman dalinosi įspūdžiais apie savo augintinį ir negalėjo patikėti, kad sis išgyveno du pasaulinius karus. Manoma, kad kitam ungurio jaunikliui, taip pat gyvenančiam šulinyje, yra 110 metų.
Dėl savo iki šiol neatspėtų gyvenimo paslapčių bei ilgaamžiškumo ungurys gali būti rimtas pretendentas tapti Lietuvos nacionaline žuvimi.
Ši žuvis yra pretendentė tapti Lietuvos nacionaline žuvimi. Daugiau informacijos apie konkursą galite rasti organizatorių „Facebook“ paskyroje.