Šiame rezervate yra ir gamtos paveldo objektas „Šešios Labanoro pušys“, kurių aukštis siekia 33 metrus, o skersmuo varijuoja nuo 60 cm iki 86 cm, tačiau, kaip pasakoja pašnekovė, ir šalia augančios kitos pušys jau – panašaus storumo.
Tiems, kurie sengirę įsivaizduoja tik kaip miško plotą, kuriame visko privirtę, prigriuvę, parko ekologė paaiškina, kad pušis yra ilgaamžis augalas ir užtrunka daugybę metų, kol ji subręsta ir ne taip greitai virsta, kaip, pavyzdžiui, eglė.
G. Grašytė sako, kad apskritai nėra vieningo apibrėžimo, kas yra tikroji sengirė.
„Skirtingi mokslininkai, skirtingos grupės skirtingai traktuoja, bet toks bendras sutarimas, kad tai yra senas, natūralus miškas. Vieni sako, kad tam, jog miškas būtų natūralus, neužtenka, vien to, kad jis pats būtų užaugęs kur nors ten pievoje ar dar kur. Miškas turi pilnai užaugti, visas išgriūti, tada antrą kartą užaugti toje pačioje vietoje ir tik tada jau galima laikyti, kad tai – pilnai susiformavusi sengirė. Kiti pabrėžia, kad sengirė būtų gyvybinga, funkcionali, turi būti įsikūrusi labai didelio ploto miške“, – GRYNAS.lt pasakojo G. Grašytė.
Kai kurie ekspertai tikromis sengirėmis laiko tik tuos miškus, kurių masyvai sudaro daugiau nei 100 kvadratinių kilometrų. Lietuvoje sengirių, užimančių tokius didelius plotus, nėra. Taigi, mūsų šalyje, kaip pasakoja Labanoro parko ekologė, yra miško sklypų, kuriems būdingi tam tikri sengirių elementai – tai kertinės miško buveinės.
Šiuose buveinėse yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų specializuotųjų buveinių rūšių. Svarbu, kad visa ši įvairovė niekaip nebūtų pažeista žmogaus ūkinės veiklos.
„Jeigu kažkas iš miško paimama, kažkas pridedama – tai laikoma žmogaus veikla. Pavyzdžiui, tai gali būti tiek kirtimai, tiek šiukšlinimas, tiek lankymas, mindymais – tai jau iškart tas miškas nebėra tikroji sengirė, nebėra tikroji ekosistema. Jeigu paimi medieną, išneši tą biomasę, vadinasi, miškas kažką praranda. Jeigu kažką atneši, kažkaip paveiki, tai jau galbūt kažkokia rūšis išnyko, gal jai sąlygos nebe tokios. Ideali sengirė būtų tokia, kuri nemačiusi žmogaus veiklos. Tai tokių, deja, Lietuvoje neturime ir apskritai klausimas, ar pasaulyje daug likę vietų, kur dar niekada nebuvo žmogaus koja įžengusi“, – sakė pašnekovė.
Tarptautinė aplinkosaugos organizacija „Greenpeace” kartu su Pasaulio išteklių institutu (angl. World Resourse Institute) nustatė, kad šiuo metu žmogaus nepaliesti miškai užima 13 mln. kvadratinių kilometrų arba 24 proc. visų pasaulio miškų. Tik 8 proc. sengirių yra saugomos. Europoje likę vos 3 proc. visų sengirių, esančių pasaulyje. Daugiausia jų turi Rusija. Arčiausiai šalia Lietuvos yra Belovežo sengirė, jos plotas maždaug 260 kvadratinių kilometrų.
„Atvykote į kertinę miško buveinę, skirtą išsaugoti natūraliems spygliuočių miškams, vadinama Vakarų taiga“, – vos įžengus taria G. Grašytė. Anot jos, ši vietovė atitinka Europos bendrijos svarbos buveinių kriterijus ir Vakarų taigai, kaip ir kiekvienai sengirei, labai svarbu, kad būtų daug negyvos medienos – sausuolių, stuobrių ir virtuolių.
„Medis auga, auga ir mumiršta, nudžiūna, tai toks medis tuomet vadinamas sausuoliu. Po to jis dažniausiai arba nulūžta per pusę, arba nuvirsta. Tai toks nulūžęs ar pusiau nulūžęs medis vadinamas stuobriu. O ta dalis, kuri nulūžo, nugriuvo arba visas medis, nugriuvęs iš šaknų, vadinamas virtuoliu“, – sąvokas paaiškina ekologė.
Negyvoje medienoje gali įsikurti ir veistis skirtingos grybų, vabzdžių rūšys. Ūkiniuose miškuose rūšims nėra kur dėtis, o neatsiradus tinkamų sąlygų, jos tiesiog išnyksta. Todėl tikrai vertingas miškas yra tas, kuris toje pačioje vietoje auga labai daug metų, ten gali veistis ir labai specifinės rūšys, kurioms reikia ypatingų sąlygų.
Dar viena vieta, kurią aplankėme kartu su Labanoro regioninio parko ekologe, eglynas. „Eglė auga žymiai greičiau negu pušis, todėl ji daug greičiau pasiekia sengirės bruožus. Šiame eglyne ir augalija kitokia, ir samano kitokios. Kaip ir sakiau, kiekvienai rūšiai reikia kažko specifinio. Čia jau sutinkamos kitokio dirvožemio rūšys. Jos mėgsta drėgmę, pamatysite augančių paparčių, daugiau samanų, nors čia ir yra ta pati Vakarų taigos buveinė, kurioje buvome ir prieš tai, tik jau eglyninė, o ne pušyninė“, – skirtumus paaiškina ekologė.
Visuomenėje kilus aštriom diskusijoms dėl miškų kirtimų, Labanoro regioninio parko ekologė sako, kad būtų gerai, jei planuojami kirtimai būtų peržiūrėti ekologiniu požiūriu ir atsisakyta juos vykdyti itin vertingose miško plotuose.
„Sengirė – visiškai ekologinis tik gamtininkų terminas ir iš tikrųjų jis niekaip teisiškai nereglamentuotas. Visame šitame miškų planavime, ūkininkavime ir apsaugoje, norėtųsi kad ne tik popieriuje būtų nuspręsta ir parašyta, kokį amžių kertame, bet tiesiog įvertinama kiekvieno kertamo miško ekologinė vertė, ir jeigu jis šiuo metu yra labai vertingas, pasiekęs brandą, atitinka sengirės elementus, gal galima tokio sklypo, tokio gabalėlio nekirsti, palikti, nepaisant, kokį jis turi teisinį statusą šiuo metu“, – klausė G. Grašytė.