Viena moteris, kuri santuokoje gyvena 12 metų, pasidalino savo įžvalgomis šia tema. Iš jos galima daug ko pasimokyti.
„Niekada nesupratau, kodėl žmonės desperatiškai nori kuo greičiau vesti ar ištekėti. Mano planai buvo visai kitokie, nors ne mažiau didingi, kaip ir bet kurios kitos 15-17 m. paauglės, kuri mano, kad jai prieš akis – visas gyvenimas. Bet ano meto mano svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Patyriau traumą ir teko baigti sportininkės karjerą. Teko atsisakyti svajonės apie olimpinį auksą.
Su savo būsimu vyru susipažinau, kai dar buvau studentė. Iki to laiko niekada nebuvau susimąsčiusi apie vedybinį gyvenimą. Iš patirties žinojau, kad gyvenimas bet kurią akimirką gali pasikeisti. Kažkuria prasme mano gyvenimas santuokoje nelabai kuo skyrėsi nuo kitų susituokusių žmonių – jis buvo kupinas meilės, romantikos, aistros ir kančių. Buvo akimirkų, kai jaučiau, kad gyvenimas yra kova, tai buvo intensyvių nesutarimų, nesusipratimų ir vienas kito skaudinimo laikotarpiai. Buvo akimirkų, kai norėdavau išeiti. Bet štai praėjo jau dvylika metų, o aš vis dar ištekėjusi ir galiu pasidalinti savo patirtimi ir išvadomis, kurias padariau gyvendama su kitu žmogumi.
1. Aistra praeina.
Taip, aistringa meilė baigiasi. Tai reiškia, kad baigiasi tokia meilė, kurią teisingiau vadinti „priklausoma“ – vienam konkrečiam žmogui jaučiamos beprotiškos emocijos, kančios, dėl jo liejamos ašaros, jaučiamas širdies skausmas ir apsėdimas.
Santykiuose reikia jaustis gerai. Be isterijų, emocinių bangų ir priepuolių, kai, pavyzdžiui, ilgai negauni atsakymo į savo žinutę, be daužomų lėkščių ar praverktų nemigo naktų.
Santykiuose ilgainiui turi įsivyrauti stabilumas. Tačiau tai nereiškia, kad jie turi būti nuobodūs. Santykiai gali būti ramūs – tokie, kad eidamas namo iš darbo žinotum, jog grįši į pažįstamą šilumos ir meilės oazę. Tokie santykiai, kai kasdien nežinai, kas laukia rytoj, nėra sveiki. Vargu ar vertėtų juos saugoti.
2. Gyvenimas po vestuvių nėra nesibaigianti šventė.
Po frazės „Ir jie gyveno ilgai ir laimingai“ laukia realus gyvenimas. O realiame gyvenime pasitaiko ligų, neigiamų emocijų, nuovargio ir susierzinimo, pykčio apraiškų, skaudinimo. Visiems pasitaiko nemalonių akimirkų ir sunkumų – tai normalu ir ko gero neišvengiama. Daug svarbiau sutuoktiniams susitarti, kiek ilgai tai gali tęstis, ir bandyti ieškoti būdų kaip neigiamus aspektus sumažinti iki minimumo.
3. Geriausia, kai sutuoktiniai yra iš to paties socialinio sluoksnio.
Pelenė su savo princu kartu gyvena tik pasakoje. Tai romantiški paistalai, įkalami į galvas mažoms mergaitėms, kai jos dar neskiria pasakų nuo realybės. Nes realybėje nelygios santuokos dažniausiai baigiasi skyrybomis. Meilė gali suvesti žmones iš skirtingų sluoksnių, bet kai ji baigiasi, iškyla visi skirtumai – auklėjimo, mentaliteto, požiūrio į gyvenimą, pinigus ir vaikus. Didžiausi nusivylimai ir laukia, kai bandome imituoti ekrane matytas pasakas.
4. Pora turi augti kartu.
Nevalia užmigti ant laurų. Jei vyras ir žmona kartu neauga, galutinis rezultatas gali būti liūdnas – anksčiau ar vėliau tas iš jų, kuris neleidžia kitam vystytis, lieka prie suskilusios geldos. Bet yra ir dar viena išvada, kuri peršasi iš šio fakto: neįmanoma sustabdyti partnerio, kuris nori augti. Nesvarbu, kokioje srityje. Kad ir ką jis (ji) norėtų išmokti daryti geriau, nestabdykite jo (jos). Jei įmanoma, stenkitės susidomėti tuo pačiu dalyku.
5. Jūs turite priimti vienas kitą.
Pačiame giliausiame lygmenyje. Galbūt kažkurie partnerio (-ės) įpročiai jus erzina, ir jūs nepritariate kai kuriems dalykams, kuriuos jis (ji) daro, galbūt jūsų požiūriai dėl kai kurių dalykų skiriasi. Bet pačiame giliausiame lygmenyje reikia priimti savo antrąją pusę su visais jos netobulumais ir neurozėmis. Reikia leisti kitam žmogui būti tokiu, koks jis iš tiesų yra. Be abejo, jūs galite skatinti partnerį (-ę) keistis į geresnę pusę. Bet tai turi būti tik pasiūlymas, kurį galima rinktis, o ne ultimatumas.
6. Žmona neturi pati savęs statyti į antrą vietą po vyro ir vaikų.
Aš visų pirma randu laiko sau, o tik tada savo vyrui ir vaikams. Moteris, kuri aukojasi savo vyro labui, labai greit viduje ims jausti naštą. Negalite tiesiog ištirpti savo šeimoje ir gyventi vien savo vyro norais ar vaikų poreikiais. Santuoka neturi tapti kliūtimi moteriai, kuri nori išlikti nepriklausoma, įdomia ir gyvenimą mylinčia asmenybe.
7. Tu turi norėti būti su savo antrąja puse, bet kartu ir suteikti jam (jai) laisvę.
Pastaruosius kelerius metus gyvenu vadovaudamasi šiuo principu. Nebijau, kad mano vyras išeis, nes jis kaip kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti to, kas jį daro iš tiesų laimingu (net jei tai reiškia gyvenimą be manęs). Tai normalu. Taip pat, kaip ir aš turiu teisę rasti tai, kas man geriausia – be jo. Galbūt dabar sudrebinsiu jūsų pasaulio pamatus, bet pasakysiu: nėra tokios katastrofos, kurios neįmanoma išgyventi. Nėra prasmės laikyti žmogų įkaitu santykiuose, kurie viduje jau mirę. Laikas nusiimti rožinius akinius ir suprasti, kad partneris (-ė) gali bet kurią akimirką jus palikti.
8. Kiekvienas sutuoktinis gali ir turi turėti savo asmeninių interesų ir norų.
Kiekvienas turi teisę į asmeninę erdvę ir laiką tik sau. Ir kiekvienas turi turėti finansines galimybes tai pasiekti. Tai paprasta kiekvienų santykių aksioma. Taip tiesiog turi būti – ir taškas. Pavyzdžiui, aš laisvalaikiu sportuoju ir lankau jogą. Galiu viena ištrūkti į užmiestį, kad pasėdėčiau prie ežero ir pamąstyčiau. Taip pat turiu laiko viena skaityti ir daryti daug kitų dalykų, kol mano vyras leidžia savo laisvalaikį su draugais – net ir kelias dienas iš eilės. Nesistengiu daryti to paties, ką ir jis, nes tai jo laisvalaikis. Tarp mūsų šiuo klausimu nebebūna isterijų ir paranojos. Mes abu džiaugiamės tokia tvarka, nes ji užtikrina lygybę ir vienodas teises.
9. Sutuoktinių temperamentai turi būti panašūs.
Jei viena pusė vos spėja suktis, kad nudirbtų visus darbus, o kita nepajudina nė piršto, tikimybė, kad tokie santykiai bus ilgalaikiai, labai maža. Jei temperamentų skirtumai nelabai dideli, galima derintis vienas prie kito. Laiminga santuoka įmanoma net jei jūsų greičiai daugelyje sričių skiriasi. Bet jei jūsų temperamentai visiškai priešingi, anksčiau ar vėliau jūsų keliai išsiskirs.
10. Aistringas seksas santuokoje nėra svarbiausias dalykas.
Po 12 metų santuokoje nerealu tikėtis, kad kaip anksčiau visada mėgausitės aistringu seksu ir romantika. Tiesą sakant, aistros ima rimti po kokių trejų bendro gyvenimo metų. Tam, kad pora net ir po daugelio bendro gyvenimo metų išlaikytų stiprų tarpusavio geismą, reikia jausti labai stiprias emocijas vienas kitam. Bet jei vienas iš partnerių yra tik psichologiškai priklausomas nuo intymaus artumo su kitu ir nejaučia nieko daugiau, jis (ji) ir norės visą laiką jausti vien aistrą ir žiežirbas. O kitam partneriui bus nejauku.
Nieko neišeis, jei vienas iš partnerių – arba abu – santykiuose lieka tik iš įpročio, dėl komforto ar iš poreikio, kad viskas liktų taip, kaip buvę. Atminkite, realiame gyvenime normaliuose santykiuose seksas gali tapti antraeiliu dalyku. Net jei ilgainiui seksas tampa nebe pačiu svarbiausiu dalyku – nieko baisaus.
11. Sprendimus reikia priimti kartu.
Žinoma, nelabai svarbūs kasdieniai sprendimai gali būti priimami atskirai, nebūtina tartis dėl kiekvienos smulkmenos. Bet didesnius, svarbius žingsnius, kurie atsilieps jūsų gyvenimui, būtina aptarti. Ir galutinis sprendimas turi būti priimtas kartu. Kaip auklėti vaikus, kur vykti atostogų, kokį automobilį pirkti – tokius ir panašius klausimus reikia aptarti. O štai kištis į partnerio (-ės) darbo reikalus nebūtina. Vienintelis dalykas, kurį galite padaryti – išsakyti savo nuomonę, jei jis (ji) jūsų paklaus.
Bet pats svarbiausias dalykas, kuris gali padėti išsaugoti ilgalaikę santuoką, yra noras siekti kompromisų, išklausyti ir išgirsti vienas kitą, suteikti antrajai pusei galimybę pabūti vienumoje, nesuaugti vienam su kitu kaip Siamo dvyniams, palikti erdvės manevruoti.
Atminkite, kad gyvenimas santuokoje yra meilės, pasitikėjimo, abipusio palaikymo, kantrybės ir valios tvirtumo derinys. Šių dalykų išsirikiavimas pagal svarbą gali kas kelerius metus keistis.