Valgydami išklausome paskaitų apie miltų, cukraus, pieno žalą organizmui, padavėjos zuja kaip bitės, visur vėluojame – vien dėl to, kad dama nepasivargino iš anksto įspėti apie savo ypatingus poreikius. Dabar visi kartu turime laikytis jos dietos, klausytis nemokamų pamokslų ir mandagiai nutylėti, kad „sveikuolė“ dar apvalesnė už bandeles kertančią kolegę.
Svetimų dietų laikymasis – bjauriau už tymus plintantis, labiausiai nervinantis užkratas Lietuvoje. Tai visai nepanašu į moterišką solidarumą, kai užėjus dietos besilaikančiai draugei, suslepi saldainius ir draugiškai grauži trapučius. Arba kai nuėjusi papietauti su kolege, daliniesi desertą per pusę – tam, kad nuodėmė būtų mažesnė. Yra toks svetimų dietų laikymasis, kuris padaro tave dėmesio centre mėgstančio, pasaulio teisuolio, sveikuolio ordino siekiančio ar tiesiog aukos sindromą turinčio manipuliatoriaus įkaitu.
Toji verslininkė, nevalganti pieno ir miltinių produktų, vengianti cukraus ir druskos, visiems primygtinai išrėžia savo pasirinkimo detales. Agituoja sekti jos pavyzdžiu. Baisisi žmonių neišmanymu, skaičiuodama aplink sėdinčiųjų kąsnius. Komentuoja patiekalus, didžiuojasi savo sveikuoliška mityba ir gainioja nusidirbusias padavėjas.
„Jūs kaip norite, o aš į kavą įsidėsiu cukraus“, – neištvėrusi stalo uzurpatorės pamokslų, pajuokauju.
Turiu teisę nuodytis arba ne. Esu komandiruotėje, kurioje aptariami verslo reikalai, visokie socialiniai projektai, bet ne mitybos seminarų kur nors miškų gilumoje, stiebiantis į saulę ir triauškinant sėklas, maratone. Ir apskritai – nuo kada tapo mandagu viešai komentuoti pirmą kartą matomų žmonių lėkščių turinį dalykiniame susitikime?
Turiu draugę vegetarę, kuri niekada sau neleistų pamokslauti apie mėsos valgymo baisumus, o pasikvietusi mėsėdžių svečių gali jiems parūpinti ir dešros griežinėlį. Turiu ir kitą draugę, veganę, kuri prieš užsukdama į svečius, aiškino, kaip išvirti skanias spurgas be kiaušinių. Galiausiai, turiu tetą, kuri amžinai negali valgyti to ir ano, saugodama sveikatą. Svečiuose ji surengia tikrą pasirodymą pasakodama, kaip jai skauda vieną ar kitą organą, dėl to šios salotos netinka, liesas varškės sūris, kurio specialiai pirkome ūkininkų turgelyje, per rūgštus, torto biskvitas nepakeliamai saldus, mineralinis per stiprus. Paskui paslapčia suvalgo šašlyką, bet mes visi jau seniai būname pamiršę tas ligų ir meniu kronikas, taigi apsimetame, kad nematome. Tik mano vyrui dar trūkčioja antakis prisiminus, kaip kartą prieš šeimos jubiliejų ji išsamiai papasakojo apie vakarykštį žarnyno valymą.
Užtat mano pusbrolis yra žmogus, kuris dietų laikosi taip, kad sėdintieji prie stalo iš juoko susiima už pilvų. Būna periodų, kai šluoja iš lėkščių maistą kaip užsakytas, būna tokių, kai atsargiai renkasi, ką valgyti. Bet kokiu atveju mielai papasakoja dar vieną savo dietos istoriją, virtusią anekdotu. Ir niekada neturi jokių specialių pageidavimų.
Nes šiaip dabar tiek daug žmonių su specialiais pageidavimais, kad laikytis visų svetimų dietų darosi pernelyg sunku – nebent užsiveistum atskirą darbo kalendorių su priminimais „X ketvirtadieniais iškrovos diena“, „Y – pradedančioji žaliavalgė“, „Z nevalgo pomidorų“, „J meta cukrų ir druską“. Blogiausia, kad tie žmonės su specialiais pageidavimais mėgsta pas tave svečiuotis, ir juos reikia vaišinti. Kartais jie atsiveda vaikų su dar ypatingesniais pageidavimais, kuriuos ištransliuoja visiems norintiems ir nenorintiems girdėti, vos tik baigę pasakoti, kaip šliurpia savo kasrytinius žaliavalgiškus kokteilius, užsikąsdami kanapių sausainukais.
Jei dar pasitaiko svečių, kurie kaip tik vakar, tavęs neįspėję, metė valgyti bulves su mėsa, ledus, salotas su ožkos sūriu, atrado, kad vaisiuose per daug cukraus, pradėjo laikytis specialios baltyminės dietos ar, po galais, valgo beveik vien raugintus produktus su bemiele duona, iš vaišingo šeimininko akimirksniu tapsi paniurusiu maisto rebusų sprendėju. Pradėsi užjausti visus tuos kavinių darbuotojus, kurie kasdien girdi: „O kiek čia kalorijų?“, „O galima be druskos/svogūnų/padažo/alyvuogių/pomidorų?“, „Čia liesas pienas?“
Viena iš padavėjų, kurią kelis kartus dėl „nevalgau pieno, miltinių produktų, cukraus ir druskos“ vaikė verslininkė komandiruotėje, galiausiai grįžo su pilna lėkšte paprasčiausių salotų lapų. Padėjo ją dėmesiu besimėgavusiai valgytojai prieš nosį, mandagiai palinkėjo mėgautis ir išnyko. Moteris buvo besižiojanti piktintis, bet pamačiusi, kad šalia sėdintieji sunkiai sulaiko šypsenas, apsigalvojo.
Supratimas, kad ne visi nori laikytis svetimų dietų, gali būti skaudokas, bet kartais jis labai reikalingas. Kai kurie taip įpranta rūpintis savimi ir tik savimi, kalbėti apie save ir asmeninius mitybos planus, mokyti ir gėdinti kitus, kad pamiršta gero tono prieskonius. Nori, kad pasaulis laikytųsi dietos ar keistų mitybą su jais, bet vieną dieną vietoje palaikymo gauna lėkštę paprasčiausių salotų lapų be jokio užuojautos padažo. To ir nusipelnėte.