_________________________________________________________________________________________
„Norėtume skaityti tik gražias istorijas su laimingomis pabaigomis, tačiau gyvenimas gal ir klotas rožėmis, tačiau vieniems krenta žiedlapiai, o kitiems spygliai.
Mano istorija būtent apie spygliais nubarstytą kelią, tačiau viskas vis tiek, kvepia rožėmis…
Kaip ir daugelis jaunų žmonių išvažiavau uždarbiauti į užsienį, mano pasirinktoji šalis buvo Danija. Norėjau greitai užsidirbti ir grįžti į tėvynę. Nesu linkusi į santykius, nes skaudžios patirties privalgiusi norėjau tik ramybės, kurią patirdavau būdama viena.
Ramybė ilgai netruko, nesibaigiančios pažintys mane tiesiog erzino. Įmonėje didelę dalį sudarė vaikinai. Dėmesio tikrai netruko. Įkyruoliai rumunai tiesiog bandė mano kantrybę, maldaudami numerio ar kokio kito kontakto. Šalta mano reakcija atstūmė smalsuolius, tapau jų akyse didžiausia pasipūtėle... Gal ir gerai. Geriau tokia nei visiems prieinama.
Na ir prasidėjo gražiausia istorijos dalis. Vienas vengras ilgai stebėjęs, žiūrėjęs ir kantriai laukęs drįso išlįsti iš savo kiauto ir prisistatyti man akis į akį. Žinoma, gyvenimo ironija prilietė savo pirštą, jo anglų kalbos žinios buvo pirmoko lygio, todėl į susipažinimą jis atsivežė vertėją, per kurį jis mane bandė pakviesti į pasimatymą. Juokiausi neslėpdama dantų, žvalgiausi aplinkui ar nefilmuoja kokia kamera, nes toks atvejis neeilinis, lyg anekdotas.
Surimtėjusi jam atsakiau neigiamai, nesužavėjo nei jis, nei jo pasiūlymas, o ką kalbėti apie vertėją... Tos pačios dienos vakarą, praėjus valandai nuo jo vizito, į kiemą vėl įriedėjo jo mašina. Šį kartą jis buvo vienas. Su šypsena veide ir viena išmokta angliška fraze jis reikalavo, kad sutikčiau bent valandėlę su juo pabūti. Bet aš tvirtai laikiausi. Dar po pusvalandžio jis vėl pasirodė prie mano kambario durų, buvo su puokšte lelijų ir baltu kostiumu.
Nebūna princų ant balto žirgo, tačiau būna princų su baltais kostiumais. Man regis, pati nepastebėjau, kai sulaužiau taisykles ir išvažiavau valandai į pasimatymą... Po jo sekė kitas pasimatymas, po kito dar kitas ir taip toliau, kol prabėgo trys pažinties mėnesiai, kada ir supratau, kad aš nesimėgauju praleistu laiku su juo, o tiesiog jį myliu...
Netrukus jis pradėjo nakvoti pas mane, palikdamas po kelis savo daiktus, galiausiai net nepastebėjau, kad dalis spintoje esančių drabužių yra jo, dar šiek tiek laiko ir jis jau atsivežė savo didelę lovą. Laimingos dienos nesibaigė, viską darėme drauge, džiaugiamės vienas kito meile.
Na, o gyvenimu buvau patenkinta, nes niekada tokia laiminga nesijaučiau. Artėjant žiemai orai šalo, žmonių nuotaikos taip pat, tačiau mus šildė netik aistra lovoje, bet ir ateities planai.
Meilė turi savo vaisių, todėl labai greitai pastojau, lygiai taip pat greitai ir persileidau, džiaugsmo ašaras pakeitė liūdesio... Jis manęs nepaliko, tiesiog drąsino, skatino neprarasi svajonių, todėl pajutau saugumo jausmą. Maniau, kad tokie vyrai būna tik filmuose. Dažniausiai pavasarį žmonės gaudo meiles jausmą, įsimyli, bet aš atvirkščiai lyg žiemai prisnūdau ant savo laurų, o man rodomas dėmesys pradėjo blankti...
Teko pačiai vėl atidaryti mašinos duris, vakarais skanią vakarienę pakeitė barniai ir ginčai. Rytas protingesnis už vakarą, todėl iš ryto vėl viskas būdavo gerai... iki vakaro. Taip viskas pradėjo griūti.
Mėgstu lietuviškus posakius, o ypač šitą: nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, nes kasdienybę sudrumstė spyriai pilvuke, pradėjau jausti augančią atžalėlę savyje, kas vėl mus su vyru suartino.
Ar tai tęsis visus ateinančius devynis mėnesius, ar ateinančius metus, aš nežinau, tačiau jaučiu - turiu išlikti stipri nešiodama dviejų šalių vaikelį.“