Skaitykite 5braskės.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
Gera žmona skaniai gamina ir tvarkosi kaip užsukta, gera žmona savo gerą figūrą įvynioja į madingus drabužius, namų rūpesčius kaip surinktus gintarėlius slepia kišenėje, ji seka paskui vyrą ir prilaiko jį kaip patikimas turėklas.
Kur tik eisi, visur sutiksi jas, moteris iš gerų žmonų klubo, kurios moka iškepti lazaniją ir išvalyti bet kokią dėmę, išmano daugiabučių renovacijos, vyro pamaloninimo, vaikų auklėjimo paslaptis; jos spartuolės darbe ir pyragų kepimo čempionės po darbo, visada spėja pasidaryti makiažą, pamatyti naujausius filmus ir sudaryti namų interjero planą.
Gerų žmonų klubo narės žino geriausius gydytojus, parduotuves, darželius, universitetus ir restoranus, o netikėtai priklydusiems svečiams visada ištrauks nesulamdytą patalynę. Jų vyrų marškiniai dailiai išlyginti, drabužiai suderinti, biure jie valgo atsineštus gerų žmonų pagamintus šedevrus, o grįžę į namus niekuomet nepamato urvinės moters su treningais, įsikibusios į prekybos centre pirktą vištos kulšį.
Jų drabužiai, batai ir rankinės neturi keistų raukšlių, dėmių, prikibusių pūkų ar netikėtose vietose atsiradusių skylučių, nurašomų „gal šįkart niekas nepastebės“ kategorijai. Savo aplinkos gerų žmonų klubo nares atpažįstu ir iš nepriekaištingo manikiūro – kad ir kiek vaikų, pareigų, savanorysčių, daržų ar treniruočių jos turi, nagai visuomet tvarkingi. Tam jos gali nors ir šeštą ryto atsikelti ir bėgti pas manikiūrininkę arba pasigražinti pačios. Et, jos viską moka pačios, ir prapliumpa juokais, kai nežinau, kaip iš suknelės išplauti vyno dėmę ar kur rasti gerą dažytoją.
Gerų žmonų klubas iš savo narių reikalauja, kad jos stengtųsi dvigubai daugiau, pasirūpintų vyrais, vaikais, katinais ir namais, o tuo pačiu puikiausiai susidorotų su darbais, organizuotų laisvalaikį, būtų pirmose gretose prireikus surengti vestuves ar laidotuves. Dėl to kartais socialiniuose tinkluose nusirita raudų audra: ar mes geros žmonos? Kokia turėtų būti gera žmona?
„Jis mane išbandė, pamatė, kad esu tinkama būti žmona“, – maždaug taip neseniai didžiuodamasi pareiškė viena garsi ponia, kuri prieš ištekėdama už garsaus pono, spėjo užgyventi su juo du vaikus, prisiderinti prie kitokio gyvenimo tempo ir atskleisti visas pavyzdingai sutuoktinei reikiamas savybes.
O jeigu po vieno vaiko ji būtų egzamino neišlaikiusi? Jeigu būtų suklydusi ir pasirodžiusi mylimajam karščiuojanti, vemtų į jo paslaugiai ištiestą kibirėlį, nešiotų namie vilnones močiutės megztas kojines, kai šildymo sezonas dar neprasidėjęs, išbėgtų į kiemą ir išsivoliotų pirmajame sniege, juokindama kaimynų vaikus, jei restorane į raudonojo vyno taurę įsilietų vandens ir nemokėtų perpjauti šparago nebrūžindama lėkštės? Ir jei toji moteris patirtų sunkumų darbe, jai tektų savo karjerą vėl pradėti beveik nuo nulio, ir tuo metu dirbdama ji dar ir mokytųsi, jei sirgtų artimieji ir užuot investavusi į naują suknelę, ši pirktų vaistus – ar ji būtų patekusi į potencialių gerų žmonų kategoriją?
Iš geros žmonos tikimasi tiek, kiek iš pasaulį ant pečių laikančio Dievo, o iš gero vyro – tik kad laiku grįžtų iš darbo ir neturėtų pernelyg daug žalingų įpročių. Ir jau tikrai niekur negalėtum rasti gerų vyrų klubo. Gal nė viena garsi ponia nėra pasakiusi: „Aš jį išbandžiau, pamačiau, kad yra tinkamas būti vyru“. Jos visos tiesiog džiaugiasi tapusios žmonomis ir blizgiuose žurnaluose atskleidžia savo pasiekimus gerų žmonų tobulinimosi srityje.
Anądien anyta paklausė: gal žinai, kur Vilniuje rasti prancūziško vanilinio cukraus? Teko rausti ir mykti – nė negirdėjau apie tokį. Ir iki šiol neradau. Gera žmona tikriausiai iš anksto būtų žinojusi ne tik viską apie prancūzišką vanilinį cukrų ir jo radimvietes – ji jau būtų ne kartą naudojusi tokį gerą daiktą savo kepiniams.
Kartais atsiduriu tarp dviejų gerų žmonų, įsiveisusių vyro giminėje, tortų kovų – kai pasirodau su savo kukliems valgytojams pritaikytomis vaišėmis, norisi įsirašyti į kulinarijos kursus. Jaučiu, kad esu ne tik jauniausia, bet ir mažiausiai perspektyvi iš visų trijų savo anytos marčių: kitos dvi puikios šeimininkės, mamos, darbuotojos, visuomet turinčios atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus. Ir nors vyro šeima mane myli ne mažiau, nors aš irgi turiu pasiekimų, kuriais galiu didžiuotis, kartais „geros žmonos klausimas“ įsiręžia į galvą.
Aš nesakau, kad dabar pat norėčiau pasistengti taip, kad mano namai švytėtų kasdien, kaip švyti vienos draugės, ar kad būtinai siekčiau išmokti raityti Kijevo kotletus, ir tuo labiau bijočiau tapti panaši į pažįstamą paklusnią žmoną su perlų karoliais, kartojančią, kaip ją tokia pavertė vyro patarimai. Neketinu tapti viena iš Stepfordo moterų, besineriančių iš kailio dėl vyro patogumo. Tačiau blogos žmonos kompleksas ir prieš nosį šmėžuojančios gerų žmonų klubo narės, atrodo, daugeliui mūsų kartais nuodija gyvenimą.
Prieš porą dienų paklausiau draugių, ar jos mano esančios geros žmonos. Ir gerokai nustebau, kai jos pirmiausia pradėjo vardinti, ko dar trūksta iki tobulos žmonos portreto. „Nemoku to, nedarau ano“, – kartojo jaunos moterys, kurios, mano akimis, yra puikios partnerės savo vyrams. Ir tik po kurio laiko pripažindavo, kad toks menkas savęs vertinimas užklumpa žiūrint į gerų žmonų klubo nares. Gal tiksliau – į jų gyvenimo fasadus, juk niekada nežinai, ar ir namie jos tokios puikios, kaip bando vaizduoti.
„Ar vyras neprieštarauja?“ – baigusi siūti suknelę pagal užsakymą, ne tik kokybiškesnę, bet ir brangesnę negu eilinis išpardavimų asortimentas, pasiteiravo mano siuvėja – suprask, ar esu gera žmona ir nepereikvoju šeimos biudžeto?
„Ne, jis geras vyras, suknelių kainų net neklausinėja“, – pajuokavau, širdyje pyktelėjusi: pasirodo, gera žmona dar ir duoda ataskaitas sutuoktiniui, kiek pinigų išleido savo garderobui.
Manau, geriausia, ką žmonos gali padaryti dėl savęs ir visų kitų žmonų – išstoti iš gerų žmonų klubo. Nesistengti būti tobulos, nelaikyti pyragų, vaikų auklėjimo, namų tvarkymo, vyro palaikymo testų. Neauklėti kitų moterų prikišant „blogos žmonos“ savybes. Prisiminti, kad ir joms kas nors kartais turi atnešti pusryčius į lovą. Tiesą sakant, jei grąžinčiau laiką ir vėl kąsčiau kolegos merginos iškeptą pyragą, nebejuokaučiau, kad už tokį gebėjimą ji nusipelnė vestuvių žiedo. Ne pyragais žmonos gerumas matuojamas.