Trisdešimtmetis su moterimis išties kažką padaro, ir nebūtinai tai būna tik geri dalykai.
„Ieškau kūno ir sielos balanso. Anksčiau girdėdavau, kad svarbu ne tik sveika mityba, sportas, sveikas gyvenimo būdas, bet ir vidinė harmonija, bet tai buvo kažkur šalia – numodavau ranka. Dabar noriu į tai gilintis. Skaitau prasmingas knygas, „popso“ nebeperku. Susidomėjau meditacija. Anksčiau man atrodė juokinga, kad po trisdešimties žmogus pasikeičia, dabar pajutau – norisi tų pokyčių. Atrandu kitokias vertybes, klausau vis daugiau klasikinės muzikos, lankau jogą“, – išbėrė ilgokai nematyta draugė, iš padūkusio ir vietoje nenustygstančio viesulo virstanti brandesne asmenybe.
Ji jau rečiau laido lėkštus, bet rimto veido išlaikyti neleidžiančius juokelius. Paskambina iš anksto susitarti, jei prireikia pasiimti iš oro uosto ir nakvynės. Amžinai sportinį berniukišką stilių keičia į elegantiškesnį ir moteriškesnį. Sušvelnėjo jos šukuosena, žodynas, blaškymosi po pasaulį poreikis, bet sugriežtėjo reikalavimai svajonių jaunikiams.
Jos virsmas iš nerūpestingos studenčiokės į jauną savimi pasitikinčią moterį atrodo šiek tiek juokingas, nes viena dalis nori pasauliui spinduliuoti rimtumą ir išmintį, o kita vis dar maištauja, stebisi, kodėl reikia rengtis taisyklių kostiumėlį. Žengdama į brandą, draugė neapsisprendžia, ar jos siekti reikia skaitant „išminties“ knygas, mėginant sužadinti savyje dvasingumą, iki skausmo ir dantų griežimo zulinant klasikinės muzikos kompaktus, ar atsakingiau priimant sprendimus. Šiaip ar taip, viena yra tikrai – trisdešimtmečio krizė.
„Viskas apsiverčia, kai labiausiai nesitiki“, – sako ji, karjerą didmiestyje iškeitusi į ramų buvimą provincijoje su dukra.
Iki trisdešimties abi išties bėgiojom kaip prisukti žaisliukai, kūrėme gyvenimus ir karjeras, spjaudavome į sveiką maistą ir santaupas banke, investavome į save kiek telpa – žinių, kelionių, šėlionių, rytojaus pažadų. Ir tik sulaukus to nedidelio jubiliejaus kilo noras susirasti tą jauną mergaičiukę stirnos akimis ir gerai papurtyti už kupros – kur tu buvai ir ką darei, kad dabar neturi nei namo užmiestyje, nei daktaro laipsnio, nei vaikų su katinais ir šunimis, tavo darbas nėra sproginėjančių fejerverkų šventė, pasaulis neapkeliautas, raumenys ant pilvo neužauginti, Kijevo kotleto kepti neišmokai ir mama vis dar tau nurodinėja apsiauti žieminius batus prieš einant į lauką? Imi pastebėti kitų priekaištingai sutvarkytus gyvenimus, pradedi galvoti, kad mintis turėti planą „iki trisdešimtmečio“ nebuvo tokia bloga. Ir jei tik turėtum laiko mašiną...
Arba atminties trintuką – nežinau, nė kaip užmiršti šio savaitgalio pokalbį su mama.
„Man tikriausiai reikėtų pradėti naudoti kremą nuo raukšlių. Kitos naudoja jau nuo 25...“ – išsakiau jai netikėtai suvoktą siaubą – anksčiau apie raukšles galvojau kaip apie taifūnus Filipinuose: košmariška, bet nutinka kitiems.
Anksčiau, klausydama mamos padejavimų apie raukšles, beveik žiovaudavau. O dabar ieškau jos dar visai jauname ir visai neraukšlėtame veide pažado – vaike, atrodysi taip pat jaunatviškai kaip aš, nesirūpink. Tavo juoko raukšlės bus negilios ir gražios, ir tie baisūs grioviai, kurie formuojasi tau aplink lūpas – na, jie daugiau nesiplės, tikrai.
Aišku, mama nebūtų mama, jei nepasakytų, kad jokio kremo nuo raukšlių man nereikia, visos malonios gyvenimo staigmenos dar prieš akis, bet va, vaikeli, pagimdyti jau reikėtų. Paguoda ir dūris.
Ir ko man dar reikia, kai sparčiai žengiu į keturiasdešimtmetį? Saugoti sveikatą, nes paskui nesugebėsiu savomis kojomis nueiti į paštą atsiimti pensijos, svajones apie keliones sukišti į kojinę ir pasiimti paskolą būstui, kad gyvenčiau „kaip visi“, spėti pagimdyti vaikų Lietuvai ir sau iki 35, nes paskui bus per vėlu, užimti kokį nors vadovaujamą postą ir įsigyti Ramunės Piekautaitės paltą, pabrėžiantį brandą? Bet taip pripažinčiau, kad svajonės apie kelionę aplink pasaulį, rašytojos karjerą ir daugybę kitų dalykų buvo tik paaugliški paistalai. Ir kad gyvenimas, kurį noriu gyventi ir pamažu bandau, neegzistuoja.
Trisdešimtmečio krizė iš moters atima laiko pojūtį. Ji jaučia, kaip tiksi nematomas laikrodis, kiekviena sekunde įrodydamas – tu dar nepadarei to ir ano, pavėlavai ten ir ten, ir spėk, ar gyvensi pakankamai, kad vietoje pareigingo netikro zuikio kepimo šeimai dar spėtum nuversti kalnus. Primindamas, kad dabar turėsi augančius vaikus ir senstančius tėvus, atsakomybės kris ant galvos kaip plytos, o keturiasdešimtmetės išmanančiai dūsaus: juk turėjai laiko, kai tau buvo dvidešimt, reikėjo viską spėti padaryti.
Reikėjo griebti, čiupti viską iš gyvenimo kaip alkanai plėšriai žuviai, dažniau nemiegoti naktimis, kad nepraleistum gyvybės kunkuliavimo, reikėjo dalyvauti erotinėje fotosesijoje, išmokti šokti, tranzuoti po Afriką, o paskui siuntinėti visiems savo kelionių dienoraščius, reikėjo mesti bent vieną darbą dėl nutrūktgalviškos idėjos, įsigyti teleskopą, dalyvauti pėsčiųjų žygyje ir nužingsniuoti 21 kilometrą vienu ypu, būtų buvę gerai pasinaudoti progomis išleisti savo ir vyro atlyginimą nepamirštamiems pietums prašmatniausiame restorane, keliauti į kitą žemyną vien tam, kad pamatytum savo dievuko koncertą. Ak, derėjo išmokti nardyti ir suomių kalbą, šokti parašiutu ir siūti, ir dar dešimtis kitokių svarbių dalykų.
„Normalu nerasti savęs iki trisdešimties metų“, – blizgiame žurnale ramina viena kitą žymi jauna muzikantė ir žurnalistė.
Normaliai jaunai moteriai tokia „paguoda“ virsta niūrių savianalizių paskata – ne taip jau daug mūsiškių iki šios amžiaus ribos susitvarkė gyvenimus. Iš esmės dauguma mūsų vis dar tiki, kad išgyvensime „Valgyk. Melskis. Mylėk“ tipo stebuklą ir puola į neviltį išgirdusios, kad visi svarbiausi stebuklai turėjo būti jau įvykę.
Moterų trisdešimtmečio krizė visai ne tas pats kas neturiu ką apsirengti priepuoliai. Tai gal labiau prilygsta suvokimui, kad tebeturi vieną vienintelę galimybę įsisprausti į pirmame kurse pirktus džinsus, nes tuoj būsi jiems per stora, per sena ir žmonės kas antrą dieną klaus, ar dažnai keičiatės drabužiais su paaugle dukra. Tenka apsispręsti – leisti gyvenimui ir toliau tekėti tam tikra vaga, ar galvotrūkščiais medžioti svajones.
Viena trisdešimt dviejų sulaukusi draugė staiga metė viską ir išrūko dirbti padavėja į Kiprą, dabar jau planuoja kelionę į Kanadą, ketindama iki dugno išsemti lekiojimo po pasaulį galimybes. Kita numojo ranka į dešimtmečiui suplanuotą karjerą ir susilaukė vaiko. Trečia tiesiog nepratęsė sutarties su perspektyvia firma ir tiki, kad čia pat už kampo slypi jai tinkamiausia veikla. Pažįstu moterų, iš žurnalisčių tapusių gidėmis, iš tarnautojų virtusių žirgynų savininkėmis, iš buhalterių – drabužių dizainerėmis. Pažįstu ir tokių, kurioms trisdešimtmečio krizė nieko nepakeitė, jos atsisakė suaugti ir kelia savotišką pavydą kitoms, savo gyvenimus įspraudusioms į rimto žmogaus rėmus.
Kažkuriuo momentu po trisdešimties pradedi suvokti, kad tampi kitokia. Kad reikės išgyventi kūno pokyčius, suprasti, ko iš tiesų nori siela, ryžtis jos norus paversti realybe arba ne. Vis teks rinktis tarp troškimų ir pareigų. Teks perkratyti savo patyrimus ir nuspręsti, ko dar trūksta. Turėsi pasikankinti ir pereiti labirintą, arba prisėsti ant suolelio ir jį stebėti, o gal – įsigyti žoliapjovę ir tą labirintą nušienauti. Ir jei išliksi – tapsi žmogumi, kurio gal net nepažinsi.