Jau kibsim vienas kitam į sprandą – bet staiga abiejų pykčiai subliūkšta it balionai, lūpų kampučiai kilsteli aukštyn, audra praeina. Per draugystės ir kelis santuokos metus supratau, kad, kai iš tikrųjų myli, nepavyksta rimtai pykti.
Skamba pretenzingai? Nelabai. Ant mylimų žmonių pykstame kitaip negu ant svetimų priešų, pusiau svetimų bendradarbių ar troleibuse koją numynusių piliečių. Taip, kartais ant tų mylimų supykstame taip, kad ištinka škvalas. Draugė su savo tuomet dar būsimu vyru taip susipliekė, kuria kryptimi važiuoti, kad šis jai, šaukiančiai autobuso stotelėje, ant galvos išpylė pusę mineralinio vandens buteliuko.
Mes su vyru staiga susikibome dėl kažkokios istorinės detalės Čekijos pilyje. Gali būti, kad dėl to prisidėjo nuovargis. Ekskursiją baigėme - aš apsiašarojusi, keikdamasi, vyras - įžeidžiai tylėdamas. Juokingiausia, kad beveik viso konflikto metu vaikščiojome susikibę už rankų, kaip esame pratę, ir greitai susitaikėme, nė neprisimindami, dėl ko iš tikrųjų nesutarėme.
Netikėkite poromis, kurios sako, kad niekada, visiškai dėl nieko nesipyksta. Net tobuliausi mylimieji pašiaušia šerį vienas prieš kitą bent jau dėl vaizdo, bent jau dėl to, kas suvalgys paskutinį skaniausią kąsnelį lėkštėje. Manau, tai iš dalies susiję su bendro gyvenimo kartu išmėginimu, kai dalijamasi teritorija, kai abu nori būti lygiai tiek pat reikšmingi namų valdovai. Galų gale, pamėginkite savaitę kitą miegoti tik po kelias valandas - piktesnį žodį tam, kuris miega šalia, pasakysite bent mintyse.
Laikui bėgant, nors su vyru pykstuosi palyginti menkai ir retai, išmokau kelias pykčio pamokas.
Pirmoji - kai pykstiesi su tuo, kurį myli ir gerbi, nepavyksta jo ar jos išdėti į šuns dienas visais gražiausiais „bambalinių" žargono epitetais. Stipriausi žodžiai įstringa gerklėje, apsiriboji švelnesniais įkandimais, o ne tikrais įžeidimais. Mes, mylimieji, pernelyg gerai vienas kitą pažįstame, kad prieš taikydami į silpniausią vietą, nestabtelėtume. O stabtelėti visai verta - pyktis subliūkšta greičiau.
Antroji - tvirtos poros dažnai pykstasi ne dėl esminių, o dėl šalutinių dalykų, dažnai vien tam, kad „nuleistų garą". Paprastai jos sutaria dėl pagrindinių vertybių, vaikų, darbų, pinigų, ateities tikslų ir laisvalaikio klausimų. Apsipykimai tampa savotiškais gyvenimo pipirais.
Trečioji - visokie aplinkos dirgikliai: nuovargis, paklydimai kelionių metu, stresiniai pasiruošimai svarbioms giminės šventėms, šokas, kai kuris nors paskutinę minutę prisimena palikęs stalčiuje bilietus į koncertą, į duris skambinantys nelaukti svečiai, kai darai spintos reviziją ir po visus namus mėtosi kelnaitės, skatina pykčius. Verčiau gerai išsikeikti, garsiai pripažinti, kad esi piktesnis už dygliakiaulę, ir prisiminti, kad su savo antra puse esate komanda. Toks receptas, kai susivienydavome bendram pykčiui dėl netikusių aplinkybių ir suremdavome pečius ieškodami sprendimo, visada suveikdavo efektyviau už akių draskymą.
Ketvirtoji - spirk kam nors ir susiimk. Ne, smurto nereikia, bet kai užeina pyktis, kartais padeda nedidelis spyris į akmenį ar automobilio padangą, keiksmažodis, virtuvės rankšluosčio sviedimas į žemę, išėjimas į kitą kambarį - nedideli emocijų ugnikalnių išsiveržimai tampa pirmąja pagalba. Didžioji pykčio banga išsiveržia, atslūgsta, stresas ir emocijos taip nebespaudžia smegenų. Tada jau galima bandyti iš naujo išsiaiškinti situaciją.
Penktoji - jei pykstamasi dėl situacijos, iš kurios nematyti išeities, paspardžius akmenį, labai patartina prablaivėjusia galva paklausti vienas kito, kurį sprendimą pasirinktumėte. Dažnai po pykčio sukrėtimo ateina labai racionalus nušvitimas ir - voila - atsakymai į klausimus be išeities patys susidėlioja. Taip esame išsprendę ne vieną, rodos, beviltišką piniginį, darbinį ar kitą gyvenimą gadinantį klausimą.
Šeštoji - jeigu jau esi žmogus, vos pradėjęs pykti, gali pripažinti, kad esi pavargęs, liūdnas, jog tau skauda, baisu, kaip uodai kraują geria rūpesčiai dėl darbų. Iškart sumažėja pykčio ir padaugėja apsikabinimų.
- Eik, pasiimk knygą, prigulk ir pailsėk. Pasaulis nesugrius, - pasiklausęs, kaip piktai murmu į telefono ragelį apie prieš pat atostogas ant galvos krintančius darbus, patarė sutuoktinis.
Galų gale supratau, kad pykstu iš baimės nieko nespėti, leidau sau iš tiesų truputį pailsėti - po valandos kitos į darbus kibau prašviesėjusiomis akimis.
Septintoji - poros pyktis - ne dviejų armijų mūšis, o kova vienas prieš vieną. Artimieji, draugai ir nepažįstami žmonės neprivalo būti liudininkai, kai suremsite ietis. Jie pasijus nepatogiai, jūs - pažeminti.
Neseniai teko būti kelių susituokusių porų vakarėlyje. Viskas ėjosi puikiai, kol viena jauna moteris, jos rūkyti bandančiam mesti vyrui neiškentus ir išėjus į balkoną patraukti dūmo, visiems likusiems pareiškė - sutuoktinis niekada nesilaiko žodžio, maivosi kaip mažas vaikas. Jis neturi valios!
Bandėme juokauti, bet vos vyrui grįžus, žmona prapliupo:
- Kodėl man meluoji? Kodėl negerbi nei manęs, nei savęs? Tai vaikiška, tu man žadėjai mesti!
Vakarėlis tapo gerokai nejaukus, nuo kaltinimų vyrui pereita prie priekaištų jo draugams už skatinimą rūkyti. Vos ne vos buvo pakeista pokalbių tema, pagarsinta muzika, bet nejaukumas ištirpo ne iš karto.
Tarpusavio mūšiai yra tarpusavio mūšiai, tą supratau dar tada, kai automobilyje su vyru pyktis dėl pamesto kelio pradėjusius mus ėmė taikyti brolis. Jam situacija tikrai turėjo atrodyti komiška.
Aštuntoji pykčio pamoka - duokite savo antrai pusei instrukciją, kaip atpažinti jūsų pyktį ir kaip jį galima suvaldyti. Pavyzdžiui, mano vyras - tikras ginčų meistras, jam patinka žodžių mūšiai. Kai į juos įsitraukiu aš, pasitaiko, imu pykti, tada supyksta ir jis. O jį erzina, kai kartoju tuos pačius teiginius norėdama išlieti emocijas. Vyrui noras pykti išgaruoja, kai prabylu racionaliau, man - kai mane išklauso, ramiu balsu išdėsto esmę. Žodžiu, kartais labai veiksminga vienas kitam kloti ant stalo pykčio kortas.
Paskutinę, devintąją, pykčio pamoką išmokau dar vaikystėje, kai kaudavomės dėl vietos po saule su broliu. Geras pokštas net pačiame konflikto įkarštyje gali situaciją pakreipti kur kas draugiškesne linkme. Galų gale, dažnai pradėjus pykti ir pažvelgus į save iš šalies, viskas pasirodo gerokai juokingiau, ir nebenori vaidinti tos dramos. Juokas gydo ne ką prasčiau nei ašaros.
Vos baigiu rašyti šią asmeninės patirties kroniką, iš parduotuvės grįžta vyras, nupirkęs vežtis į svečius ne to vyno - prašyto nerado, o šis buvo su nuolaida, juk pati sakiau: nebus reikiamo, imk panašų. Negi dabar pyksi!
P. S. O kokiomis pykčio tvardymo taisyklėmis, kai kyla konfliktas su antrosiomis pusėmis, vadovaujatės jūs?