Susituokusiai porai visi linki vaisingo gyvenimo, bet iš tiesų niekas nenori duoti privatumo. Atsiranda šimtai visokių „nuvežk – parvežk“ reikalų, už durų rikiuojasi eilė svečių, norima draugauti poromis ir važinėti į iškylas, festivalius, nuolat švenčiami jubiliejai, aplink daugėja mažų vaikų, lentynose pilnėja patalynės komplektų, skirtų svečiams. Abiejų tėvai iškilmingai paruošia kambarius su gražiausiomis ir labiausiai girgždančiomis lovomis. Iš darbo tenka grįžti vėliau, keltis – anksčiau, nes ant galvos griūva įvairiausi reikalai.
Kartais įtemptoje dienotvarkėje neatsiranda net vietos pusryčiams, ir dienų be antros pusės meilumo daugėja. „Mes savo pasimylėjimus planuojame“, – kartą pasakė viena draugė, ir skaniai pasijuokiau – na, nejaugi net labiausiai įtemptoje savaitėje įmanoma nerasti laiko savo partneriui.
Pasirodo, įmanoma. Su amžiumi laikas sau ir mylimajam tampa prabanga, ir aplink girdžiu vis daugiau pasakojimų apie tai, kaip du vienas kitą mylintys žmonės dienos pabaigoje krinta į lovą it rąstai. Arba jų seksas būna greitas, užgniaužus žiovulį, savotiškas būdas išgyventi iki, tarkime, savaitgalio, kai dėmesio vienas kitam galima skirti daugiau.
„Mes nesimylėjome mėnesį“, – atsimenu, kartą verkė bendradarbė, neslėpusi, kad užtat pykstasi su savo išrinktuoju kasdien.
Abu dirbo iki nukritimo, taupydami vestuvėms ir būsto paskolai, ir porą gražiųjų savo meilės metų skyrė ne vienas kito kūno ir dvasios, o tapetų raštų tyrinėjimui. Kalbėdavo, kaip atsigriebs savaitgalį – bet dažniausiai, jam atėjus, norėdavo bent kiek pamiegoti. Laukdavo atostogų, bet per jas atsirasdavo neatidėliotinų šeimyninių reikalų, prisikaupdavo kalnas neskaitytų knygų, neaplankytų renginių, verždavosi pasimatyti pamiršti draugai. Viskas baigėsi tuo, kad pora po kelių stiprių barnių metams atidėjo vestuves ir pradėjo daugiau dėmesio skirti vienas kitam. Padėjo.
„Mes prasilenkiame, mūsų darbo grafikai skirtingi“, – prisipažino viena jauna mama, daugiausia laiko skirianti trimetei dukrai.
O štai kita draugė, susipažinusi su nauju vaikinu ir po truputį ėmusi sukti bendro gyvenimo lizdą, netrukus suprato, jog tiek jis, tiek jo šuo turi vieną bendrą yda – knarkia kaip traktoriai. Šunį pavyko išprašyti į kitą kambarį, draugei norėtųsi taip pat pasielgti ir su vaikinu. Kasdienis knarkimas taip išvargina, kad ji nuolat jaučiasi neišsimiegojusi. Ir vakarais, kai žvalus vaikinas bando meilintis, vis nori jam išrėžti: „Būk geras, nebekankink manęs!“
„Tai turėjo būti pati romantiškiausia atostogų diena, – skundėsi kita draugė. – Buvo mūsų vestuvių metinės, viešbutis atsiuntė tortą, šampano. Bet iš ekskursijos grįžome pavėlavę ir tokie pavargę, kad taip ir neištraukiau iš spintos savo gražių apatinių, net torto neparagavome. Per visą savaitę nė karto nesimylėjome“.
Iš tos kelionės jiedu parsivežė krūvą nuotraukų ir įspūdžių. Grįžo supratę paprastą tiesą – kitąkart verčiau susiplanuos ramesnes atostogas, kad liktų laiko ir vienas kitam. Nebent... ir vėl norėsis kuo daugiau pamatyti, nuveikti.
Taip jau yra, daugelis porų nė neįsivaizduoja, kaip greitėja gyvenimas, kai susitinka du paprastus darbus, šeimas ir namus turintys žmonės. Ir jei prieš metus kitus juokdavosi iš vyresnių draugų, sakydami, kad niekada neiškeis sekso į miegą – visiems anksčiau ar vėliau taip nutinka bent kartą kitą. Viena pažįstama pora, nuolat pritrūkdavusi poilsio, užmigo tiesiog paplūdimyje. Galite įsivaizduoti, kad likusias atostogų dienas apie artimesnį žmogišką kontaktą, kai oda net pyška nuo bet kokio prisilietimo, nebuvo nė kalbos.
Ir mus su vyru buvo ištikę tokios atostogos: vietoje savaitės džiaugsmų jam visas dienas beprotiškai gėlė dantį, mane užpuolė skrandžio skausmai. Teko į situaciją pažvelgti su humoru, nes, šiaip ar taip, išgerti vaistų kokteilį ir užmigti apsikabinus mylimą žmogų – irgi romantika.
Iš esmės mitas apie nuolat po lovą besiraičiojančias poras, kurstančias viena kitos aistrą žurnaluose ir interneto portaluose rastais patarimais bei mėgdžiojančias erotinių filmų scenarijus – gerokai perdėtas. Daugelis patiria įvairiausių buitinių išbandymų, sujaukiančių planus, nesklandumų, kai paaiškėja, jog atsidūrė viešbučio kambaryje ploniausiomis sienomis arba, vos suplanavus romantišką vakarą, turės apnakvindinti į autobusą pavėlavusią tetą. Daugeliui būna etapų, kai darbai ir šeimyniniai, mokslų reikalai išverčia iš koto anksčiau, nei į galvą ateina romantiška mintis.
Tuos etapus reikia išgyven(din)ti. Kartais – užtrenkti duris rūpesčiams, reikalams, svečiams ir įkyriems šeimos nariams. Truputį pabėgti tik dviese. Neprarasti humoro jausmo ir pagarbos vienas kitam. Reikia prisiminti metą, kai laiko vienas kitam turėjote marias ir dar daugiau.
Na, ir dar – nepykite ant porelių, dūsaujančių automobiliuose pamiškėse ir paežerėse. Kartais taip nutinka ne tik studentams, bet ir vyresnėms poroms, pramiegojusioms romantišką progą ir mėginančioms atsigriebti, trumpam pasprukus nuo gyvenimo kasdienybės.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (2)