Iš pradžių, aišku, ji pyktelėjo. Paskui susimąstė, ypač kai kelis kartus pakartojau: nėra tobulų vyrų ir moterų, nieko nereiškia ir tai, kad aplink matai vien „tobulus“ kitų santykius. Visi iš saldaus meilės sirupo ir vaivorykščių sproginėjimų smegeninėse pereina į tą pernelyg tykaus tvenkinio stadiją, patiria šoką ir skęsta arba išplaukia.
Nutylėjau, kad iš šalies stebint jų porą akivaizdžiai matyti, kad drumsti tvenkinį reikėtų kuo greičiau: kalbėdama su vyru, draugė dažnai suirzdavo, kitų žmonių akivaizdoje jį kritikuodavo dėl nemokėjimo reikšti jausmų, raukydavosi išgirdusi pokštus, kurie anksčiau patikdavo, dažniau šypsodavosi kitiems nei jam, išsisukdavo nuo apkabinimų. Tie pačios susigalvoti lūkesčiai, kurių antra pusė atseit vis nepildo, versdavo nutaisyti rūgščią miną kaskart, kai ta antra pusė bandydavo žengti nerangų žingsnį į romantikos žemę. Pavadino spindulėliu – nusišnekėjo, apkabino prie pietų stalo – šukuoseną sugadino, o kur dar nemokėjimas sakyti komplimentų, noras glūdėti prie televizoriaus, kai žmonai reikia įspūdžių, pokalbiai vien apie butą ir vaiko reikalus, būsimą darbą, kai ji tiek daug dėl jo paaukojo!
Kaip tik tuo metu iš praeities ėmė lįsti visokios buvusios meilės, šnypšdamos pažadus, kad „aš tikrai tave nešiočiau ant rankų“, „tokia moteris nusipelno geresnio vyro“, „tu mano sielos draugė, palik jį ir padaryk mane laimingiausiu vyru žemėje“. Priminė visus tuos šokius lietuje, vaišino kava ir vedėsi į parodas, ach.
Diktofoną ant stalo per įprastą šeimos vakarienę ji iš pradžių padėjo slapta, užkišo už vazono. Nesinorėjo jaustis kaip visiškai kvailei. Pradžioje atrodė, kad kontroliuos kiekvieną sakomą žodį, bet netrukus tai primiršo. Po kelių valandų vis dar veikiantį diktofoną rado laistydama gėles.
„Įsiminė keli dalykai. Kalbėjau su vyru nepatenkintu tonu, nors jis stengėsi mane pralinksminti. Kažką įdomaus pasakojo apie savo darbą, bet aš norėjau kalbėtis tik apie problemas, kad daug išleidome nuomai, kaip parduosime mašiną, apie viską, kuo jis dar nepasirūpino... Nustebau, ar čia tikrai aš, tikra ragana“ – prisipažino po kurio laiko.
Plaukti iš užsistovėjusio tvenkinio į malonesnius vandenis jai nebuvo lengva. Pirmiausia susiėmė ir nebeatsakinėjo į buvusiųjų laiškus, liovėsi su jais reguliariai vaikščioti kavos ir gromuliuoti tas pačias „kaip aš tave mylėčiau, nes tik dabar supratau, kad esi mano gyvenimo moteris“ temas. Tie susitikimai užpildydavo iš vyro negaunamų komplimentų tuštumą, taigi iš pradžių kankino abstinencija. Kol kartą parašė vyrui laišką ir pakvietė į nuo pažinties pradžios mėgtos grupės koncertą. Anksčiau tie koncertai baigdavosi pokalbiais iki ryto ir nevaldoma aistra kur nors parko pakraštyje – na, šį kartą scenarijus klostėsi panašiai.
Paskui teko apravėti savo kalbą, išmetant baisiuosius „tu visada“, „nieko dėl manęs nedarai“, „nieko nesupranti“, „kodėl tu!“. Draugė nebuvo labai atkakli ravėtoja, tik mėgėja, bet vis tiek – vietoje kaltinančių ir piktų frazių vis dažniau ištardavo pagyrimą, pritarimą. Pamažu kasdieniai pokalbiai darėsi mažiau įtempti, abu mokėsi vienas kito klausytis, rasdavo laiko ištrūkti į pamėgtas ir naujas vietas, pradėjo kartu bėgioti.
Išduosiu paslaptį – įsikūrę Didžiojoje Britanijoje, jie neišsiskyrė.
Gal skamba ir keistai, bet psichologas, porų konsultantas James Cordova „Huffington Post“ tvirtina, kad įsimylėti vėl savo sutuoktinį niekada ne per vėlu, ir duoda panašių veiksmo planų, kuriuos taikė ir mano draugė.
Elkis taip, tarsi pradėtum naujus santykius – kalbėkis apie dalykus, kurie būna įdomūs naujoms poroms, klausykis partnerio taip, kaip klausomasi santykių pradžioje. Skirk savo antrai pusei dėmesio: vienas didžiausių poros skundų, kuriuos vos ne kasdien girdi J. Cordova, yra pasakojimai apie tai, kad viena pusė jaučiasi ignoruojama. Vyrai ir žmonos pripranta vieni prie kitų ir į kasdienius pasakojimus dažnai reaguoja kaip į foninį radijo triukšmą. Įsivaizduokite, pasakojate, kaip darbe jums pasisekė įveikti kitiems neįkandamą užduotį, o antra pusė kramsnoja sumuštinį ir po kelių jausmingų sakinių suburba: „Ką?“
„Kartais žmonėms atrodo, kad jie dėmesingi savo sutuoktiniams, bet iš tikrųjų taip nėra, – sako psichologas. – Patariu poroms kalbantis žiūrėti vienas kitam į akis. Daug lengviau susikoncentruoti į partnerio žodžius, išlikti dėmesingam, kai į jį žiūri“.
Ir, žinoma, kuo mažiau pertraukinėjimų. Ir kuo daugiau pasimatymų, anksčiau patikusių ritualų arba visai naujos veiklos. Daugiau švelnumo, fizinio ir žodinio – psichologai net atrado, kad apsikabinimai, maži prisilietimai, kuriais poros trykšta santykių pradžioje ir užmiršta jiems pravėsus, gali išgelbėti santuoką. Kaip ir pastangos būti geriems vienas kitam: nesvarbu, ar partneris išgyvena karjeros pakilimą, ar nuosmukį, trykšta energija ar yra pavargęs kaip šuo. Priekaištų maišą vertėtų bent dienai užrišti ir prisiminti, kaip pamilote tą žmogų, kodėl jautėtės su juo laiminga, kokių žodžių ir gestų jam nešykštėdavote.
Tuos kelis naujo įsimylėjimo žingsnius žengti sunku. Ne visoms gali pavykti, ypač kai šalia sukiojasi geresnį gyvenimą žadantys buvusieji ar šiaip naujai sutikti tobuli vyrai. Bet pamėginti, bent kartais, verta.