Aš dabar išgyvenu 75 streso balus. Dar turiu skylę sekcijoje vietoj didžiulio televizoriaus ir skylę širdyje iš kurios kaskadom virsta kraujas, aišku, nematomas, kaip ir ašaros. Jau antra savaitė po skyrybų, o aš vis dar niekaip negaliu pradėti verkti. Tikrai bliaučiau, jei tik galėčiau, už kiekvieną streso balą po valandą ar net po dieną.
Streso skalę apskaičiavo tokie Holmsas ir Rahe, kai aš dar gimusi nebuvau. Pagal tai kiek per pusmetį patiri streso gali apskaičiuoti ligų riziką, ar kažkaip panašiai, nelabai atidžiai skaičiau... Nes man nelabai ir rūpi, vynas, kurį geriu cisternom ir cigaretės, kurias rūkau vilkikais, mane greičiausiai pribaigs greičiau. Ar mano buvęs tada gailėsis? Norėčiau! Bet vargu...
Man 28 – eri ir aš ką tik išsiskyriau su vyru, kuris man jau buvo tapęs kone mano kūno dalimi. Iki to neišnešto televizoriaus iš bendros lentynos, aš vis dar tikėjau, kad mes viską įveiksim ir viską išspręsim. Mes skyrėmės, riejomės ir draskėmės pastaruosius metus ir pagaliau priėjome ribą, už kurios kelio atgal nėra. Bet, žinoma, kad giliai širdyje aš vis dar tikiuosi!
Mes nebuvome susituokę. Todėl dabar visi artimieji mane guodžia: džiaukis – nebuvo bendro turto, bendrų vaikų, paskolų, tau net nereikės oficialių skyrybų! Džiaugiuosi. Šešių raidžių rusiškas keiksmažodis, kaip džiaugiuosi!..
Evakuacijos planas
Jums irgi taip buvo? Yra dabar? Tai mes abi ne vienišos ir nors geografiškai Lietuvoje kalnų nėra, jie yra, mūsų - nelaimingų ir išdurtų moterų.
Moterų, kamuojamų nevilties, kas dabar su mumis bus, kur rasime kitą, kai visi aplink jau užimti, kai visos draugės jau matuojasi vestuvines sukneles, ar ne duok Dieve, echoskopu tikrinasi būsimo pirmagimio lytį. Nuo nesibaigiančių rietynių ir atgailavimų jaučiamės beviltiškos, viską sugriaunančios ir sugadinančios, nemokančios išsaugoti santykių. Pagaliau lengvai pamišusios, nes vis dar girdime, kad gretimame kambaryje kažkas jaukiai kuičiasi, nors jau trečia savaitė ten nič nieko nėra!
Žinote ką, mes – aš ir jūs, dabar esam baisioj duobėj, ką jau čia slėpti. Todėl kviečiu kartu pradėti evakuaciją iš tų nelaimingų 75 balų!
Bliovimo muzika ir ramybės piliulės
Pirmas dalykas, kuris yra mano plane – raminamieji. Ne kokie ten rimti, o tiesiog valerijonas, žolelės, ar bet kas kitas, ką gali pasiūlyti vaistinės be recepto. Nežinau kaip jus, bet mane nerimo jausmas tiesiog užpjovė, džiaugiuosi kiekviena pasibaigusia diena ir kiekvieną rytą negaliu patikėti, kad nauja diena vis tiek atėjo... Deja, bet privalau save iškrapštyti iš lovos ir eiti į darbą, nes sąskaitos atvirkščiai nei buvęs mylimasis su manim neišsiskirs niekada!
Pagaliau pasiekiau ir tą momentą, kai privalau pradėti verkti, nes ašaros mane jau dusina. Bet kaip? Po beveik mėnesio man pagaliau padėjo muzika... Ne kažkokią mūsų bendra daina, nes mes tokios neturėjom, o tiesiog daina, kuri prakiurdė tą ašarų rezervuarą. Ačiū jai už tai! Nežinau, kada dar buvau tokia laiminga prabliovus tris valandas be pertraukos.
Šita daina gal padės ir jums. To ir linkiu.
Išgelbės – naktis su kitu
Kai pagaliau pradėjau verkti ir tablečių nervams turėjau, viena draugė konstatavo, kad skyrybų skausmą itin sumažina seksas su kitu. Pabandžiau.
Dabar sėdžiu lovoj, žiūrėdama į tą vakarykščiu vakarėliu atsiduodantį ir siaubingai knarkiantį skausmo malšintoją ir prisimenu... Ryškiai kaip vakar. Prieš tris savaites su ex šitoj pačioj lovoj kalbėjomės apie mano išsvajotas vestuves. Jis sakė – bus, jau dabar tai tikrai. Dabar toje bendroje lovoje, po dar dviejų savaičių, guli svetimas vyras, parsivestas iš vakarėlio, kuriame skandinau liūdesį.
Jis man šiek tiek pažįstamas iš anksčiau ir jo simpatiją jaučiau jau seniai, aną vakarą jis nepavargdamas suokė komplimentus, o kuo labiau girtėjo, tuo smarkiau nepaleido iš rankų. O aš nesipriešinau, nes pavargau viskam priešintis, pagaliau draugė sakė, kad tai padės... Vis dėlto - namo aš jį parsivedžiau tikrai be reikalo!
Viskas ko dabar noriu, juo kuo greičiau atsikratyti. Tarp mūsų nieko nebuvo ir nieko nebus – pranešu jam pramerkus akį.
Jis - mano klaida nr. 1, kurios nerekomenduoju jums. Nesiveskite svetimų vyrų namo, dar neatvėsus bendram guoliui. Jie nieko nepadeda ir tik dar labiau viską sujaukia, o pirmiausia, jūsų patalus. O jei jau atsivedėte, neatsiduokite. Tegu eina jie po velnių su savo stovinčiais ir laukiančiais. Vis tiek nebus nei malonu, nei verta prisiminti. Seksui laiko dar bus. Ir tas seksas jus nustebins... Bet dabar mes dar gedim!
Atsisveikinimo seksas
Po šito skausmo malšinimo jaučiuosi dar labiau apgailėtinai, nei prieš. Desperatiškai noriu paskęsti buvusiojo glėbyje ir atsiprašyti... Už ką? Už tai, kad išdaviau, kad buvau bloga, pažadėti, kad viską galime pataisyti, žodžiu, tiesiog chroniškai noriu vėl primalti š... Pažįstama?
Skambinu buvusiam jaunikiu, nes man mirtinai reikia rūsio raktų. Neklauskite, kaip aš tai paaiškinu, nes pačios žinot, kad prikurti galima visko. Jis gi ne koks antžmogis ir, aišku, raktus atveža.
Abu pradedam pjesę iš spektaklio „kokie mes faini“. Iš pradžių bendravę atsargiai, paskui jau žiūrėk imame kone flirtuoti, juokauti, aš pasiūlau vyno, jis neatsisako ir... mes atsiduriam lovoj. Na žinote, kad būtume ne piktuoju išsiskyrę, kaip mes abu kikendami pavadiname, tai - atsisveikinimo seksas.
Taigi per vieną parą toje pačioje lovoje aš padarau antrą savo nerekomenduotiną klaidą! Tokio dalyko, kaip atsisveikinimo seksas nėra, tik jau ne moterims. Tai tik mūsų desperatiškas noras pratęsti santykius, bet neapgaudinėkime savęs, kad tai nieko nereiškia. Šitas seksas reiškia – išsiilgti, artimi, pažįstami prisilietimai nepagrįstai sukelia viltį, o gal dar kažkas bus ir pasimiršimo etapas prasideda vėl iš naujo, lyg tos beveik mėnesio kančios net nebūtų buvę...
Kai jis uždarė mūsų kadaise bendro buto duris, prapliupau ašaromis be jokios muzikos. Žinote, turiu draugę, kuri išsiskyrimo seksui paskyrė pusmetį, o finale vis tiek išsiskyrė. Man užteko vieno karto, suprasti, kad šlykštesnio karto mano gyvenime nėra buvę ir aš to daugiau niekada nenorėčiau pakartoti.
O kas toliau?
Pabandžiusi su svetimu ir „atsisveikinusi“ su savu, aš ir vėl kelių savaičių duobėj. Kažkur skaičiau, kad pasimiršimo laikas yra atvirkščiai proporcingas buvimo kartu laikui. Nuostabi perspektyva, kai pagalvoji.
Bet aš savo gyvenime neturiu dar šešiolikos metų, kuriuos paskirčiau vyrui su kuriuo nieko nesigavo. Jis man neskambina ir neklausia, kaip man sekasi. Jis nesidomi ar aš turiu, kaip susimokėti mokesčius nepaisant to, kad anksčiau viską dalinomės per pusę. Jis nedainuoja man po langais, nors aną rytą prabudau auštant, kai kažkas kaukė „Ne, ne, meilės nėra“. Gal jos niekada ir nebuvo?
Atsidarau kompiuterį ir pradedu ieškoti draugių ir draugų, kuriuos nepelnytai apleidau, nes jie buvo tokie nuobodūs vakarėlių mėgėjai... Amžinai tas pats. Vos penktadienis reikia kažkur bėgti, lėkti, pas mus svečiuose jiems būdavo per ramu, už tai trintis užpakaliais baruose pats tas.
Deja, aš tam mirtinai neturėjau laiko, juk visą jį skyriau šeimos kūrimui - tai lyginau, tai kulšeles marinavau, tai staliuką svetainei rinkau, tai tariamus uošvius lankiau. Bet dabar aš mirtinai noriu su kuo nors pasitrinti bare užpakaliais, tiesiog taip, be jokio rytojaus ar tapatybės. Noriu pereiti į kitą savo evakuacijos iš 75 balų etapą!
Pasidalink savo istorija - siųsk ją info@5braskes.lt !