- Sakoma, kad žmogaus siela tam, kad tobulėtų, gyvena ne vieną gyvenimą. Ką apie tai manote?
Nuolat tyrinėju įvairias gimimo pozicijas, lemiančias gabumus arba gyvenimo sunkumus. Kyla klausimas, kodėl vienas žmogus gimsta sveikas, gražus, drąsus ir protingas, kitas ne? Dievas nuskriaudė? Atsitiktinumas?
Toks požiūris būtų siauras. Veikia ne tik žemės traukos dėsnis, bet ir įsikūnijimo dėsnis. Analizuodama horoskopą ne kartą pastebiu, kad drąsus žmogus turi stipraus kario įdirbius. Tai patvirtina ir to žmogaus sąmoningo kvėpavimo sesijos.
Įdirbiai niekur nedingsta – jie perduodami iš gyvenimo į gyvenimą. Praeities nuopelnai teikia sėkmę, gabumus, o padarytos klaidos ir nuopoliai – kaltės jausmą. Akivaizdu, kad siela gyvena daugybę – tikrai kur kas daugiau negu 12 – gyvenimų, kaupdama patirtį ir tobulėdama.
- Kaip vyksta tas tobulėjimas?
Tai vyksta veikiant karmos – veiksmo ir atoveiksmio – dėsniui. Ką nors darydami, ypač kartodami veiksmą, formuojame įprotį. Taigi darydami gera, formuojame gerąją karmą, t. y. gero veiksmo įprotį, o darydami pikta – blogąją karmą. Esame laisvi ir galime daryti, ką norime. Vis dėlto už tai teks sumokėti.
Tai, ką padarėme, turėsime išgyventi ir patys, t. y. patirti kitą lazdos galą, išlyginti karmos svarstykles. Kaip galima sumažinti neigiamas praeitų gyvenimų pasekmes? Darant gerus darbus ir laikantis etikos, pagrindinių bendražmogiškų priesakų.
- Tikima, kad sielos yra skirstomos į tam tikrus lygius. Ar tai tiesa?
Sielos skiriasi pagal savo brandą. Kai kurie vaikai nuo mažens elgiasi kaip seni žmonės: yra rimti, brandūs, atsakingi. Jie nemėgsta žaisti su bendraamžiais, labiau domisi egzistenciniais klausimais. Sielas būtų galima suskirstyti į vaikiškas, jaunas, brandžias ir senas. Dar yra transcendentinės sielos, kurios ateina įsikūnyti kaip žmonijos mokytojai, vedliai, asmeninės problemos jų nedomina.
- Kaip atskirti, kokią sielą turi žmogus?
Tai nėra sunku. Tiesiog reikia atsakyti į klausimą, kokios žmogaus vertybės, ir turėsite atsakymą, kokio amžiaus jo siela. Vaikiškai sielai svarbiausia – saugumas, išlikimo garantijos. Jaunai – garbė ir pinigai, drąsa, galimybė išsiskirti, pasirodyti. Brandžiai – meilė ir kūryba. Senai – išmintis, dvasiniai dalykai.
Svarbu būti nuoširdžiam ir gyventi pagal savo vertybes, laikantis etikos. Tada viskas bus gerai. Vaikiškai sielai reikia būti padoriai, pagarbiai ir kukliai. Jaunai – laikytis garbės kodekso. Brandžiai – išlaikyti subtilumą, meilę ir ją ginti. Senai – likti ištikimai dvasinėms vertybėms. Nuo senų senovės buvo sakoma, kad valstybę valdyti turėtų labai brandžios arba senos sielos, o jaunos tinka karių statusui.
- Amerikiečių mokslininkas, hipnoterapijos specialistas Maiklas Niutonas savo knygoje teigia, kad aukštesnį lygį pasiekusios sielos neįsikūnija Žemėje, jos tobulėja dvasinėje erdvėje. Ar tai reiškia, kad žmonijos galimybė tobulėti yra ribota?
Sielos gyvenimas Žemėje – ilga kelionė, kuri vyksta ne tik materialiame, bet ir subtilesniuose pasauliuose, dvasinėje erdvėje.
Pasak graikų mitų, Žemėje visų pirma buvo aukso amžius, kai būtybės gyveno laimingai, nesirgo, buvo labai aukšto sąmonės lygio. Tačiau jie Žemėje neužsibuvo – persikėlė į žvaigždes. Dabar, anot senovės graikų, yra žiaurus geležies amžius.
Senovės indų teigimu, tai tamsos amžius, kur gyvenimas trumpas, mažai išminties, klesti ydos ir neišmanymas. Šiais laikais tobulėti labai sunku. Vis dėlto Žemėje įsikūnija ne tik pažengusios, bet ir labai aukšto evoliucinio lygio sielos, pavyzdžiui, Jėzus Kristus, Buda Šakjamunis. Jų tikslas – padėti kenčiančioms būtybėms.
- Ką žmogus gali nuveikti Žemėje? Kas jį veda dvasinio tobulėjimo link?
Žemė yra rūsti mokykla, iššūkis, tačiau kartu ir nuostabi galimybė išsiugdyti dvasios stiprybę, drąsą, apginti meilę bei kitas dorybes. Žemėje viskas sumišę: grožis ir bjaurastis, kilniausia meilė ir žiaurūs nusikaltimai. Čia kartu gyvena labai didelės brandos, subtilios ir labai primityvios, plėšrios sielos. Būti tokioje margoje realybėje išsaugant dorybes – sudėtingas uždavinys.
Pasak Maiklo Niutono, Žemė – tik viena iš sielų tobulėjimo ir mokymosi erdvių. Esą egzistuoja daug skirtingų pasaulių su visiškai kitokiomis gyvybės formomis, bet Žemė – sunkiausia mokykla. Ar sutinkate su tokiu požiūriu?
Budizme teigiama, kad yra nušvitę pasauliai ir sansara – gimimų ir įsikūnijimų ratas. Tame rate yra šeši pasauliai. Trys jų labai sunkūs, nesuteikiantys galimybės išsivaduoti, nušvisti (pragaro, alkanų dvasių ir gyvūnų), ir trys geresni, kuriuose neblogos galimybės tobulėti (dievų, asurų ir žmonių).
Įsikūnijimas budizme labai vertinamas dėl to, kad jame galima tobulėti, žadinti atjautą, tačiau neužliūliuoja gyvenimo malonumai kaip dievų pasaulyje. Žmonių pasaulis – iššūkių kupina mokykla, bet tikrai nesunkiausia. Juk nenorėtumėte jos iškeisti į pragaro arba alkanų dvasių realybę...
- Ar akmens amžiuje, kuomet žmonės buvo daug žemesnėje evoliucijos pakopoje, į juos įsikūnydavo žemesnio lygio sielos? Su kuo galima sieti augančius žmonių pasiekimus?
Pirmykštėse visuomenėse įsikūnydavo gana jaunos, netgi vaikiškos sielos, kurių svarbiausias uždavinys – išmokti išlikti. Šiais laikais uždaviniai kur kas sudėtingesni, ir sielos įsikūnija brandesnės. Vis dėlto Žemė praėjusi ne vieną didelį ciklą, kai labai aukšta civilizacija žlunga, ir raida prasideda tarsi iš naujo. Taigi praeityje yra buvę daug aukštesnių civilizacijų negu dabar, ir buvo įsikūnijusių labai aukšto lygio sielų.
- Nors žmonės vis daugiau laimėjimų pasiekia technologijos ir mokslo srityse, tačiau nemažai jų daro žalą aplinkai. Kodėl žmonės taip elgiasi? Ar galima teigti, kad žmonijai lemta susinaikinti?
Tokia yra tamsos amžiaus tendencija – naikinti ir susinaikinti. Šioje epochoje vyrauja materializmas, cinizmas ir agresija. Už tai, kad Žemėje yra kitokios tendencijos, turime dėkoti daugybei šiuo laikotarpiu įsikūnijusių šviesių sielų, kurios daro viską, kad pasaulis nesusinaikintų. Šiuo metu atsiranda tokios slaptos žinios ir mokymai, kurie prieš kokius 20 metų buvo prieinami tik labai siauram žmonių ratui.
- Manoma, kad siela prieš ateidama į gyvųjų pasaulį jau žino savo likimą. Ji pasirenka būsimą gyvenimą atsižvelgdama į tai, ko jame galės išmokti. Ką apie tai manote?
Mokytoja Nijolė Gabija Wolmer, turinti dvasinės praktikos ir daugiau negu 15 metų astrologo darbo patirties, leido suvokti, kad siela renkasi būsimo įsikūnijimo akimirką, atsižvelgdama į išsikeltus uždavinius. Astrologijoje gyvenimo uždavinį rodo kylantis Mėnulio mazgas, o planetų padėtys – savybes, gebėjimus.
Taigi tai, į ką taip abstrakčiai ieško atsakymo psichologai ir filosofai, astrologija turi konkrečius argumentus. Astrologui nesunku atsakyti, koks žmogaus gyvenimo tikslas, ko jo siela atėjo į Žemę. Visgi būdus gyvenimo tikslui pasiekti ir realizuoti turi atrasti pats žmogus.
- Kada ir kaip į žmogų įsikūnija siela – tik užsimezgus gyvybei, vaikui jau gimus ar kitu metu?
Manau, tikrai negimus, gerokai anksčiau. Kartais mamos sako, kad jautė vaiko sielą prieš pastojant, kad bendravo su ja, žinojo, koks bus kūdikis, jo charakteris ir pan. Jeigu žmonės į tai kreiptų daugiau dėmesio, turbūt kiekvienas aptiktų mistinių dalykų. Norėdami visa tai suvokti, savo gyvenime turime leisti būti ne tik materijai, bet ir dvasiai.
- Žmonės gimsta tarsi tušti popieriaus lapai, neprisimena praeitų gyvenimų patirčių. Ar nebūtų naudingiau prisiminti, ką anksčiau teko išmokti?
Netiesa, kad žmonės neprisimena savo praeitų gyvenimų – vaikai dažnai apie tai kalba. Pavyzdžiui, „mama, kai aš buvau didelis, o tu buvai maža, aš laikiau tave ant kelių“. Suaugusieji dažnai į tai numoja ranka. Vaikui augant, dėl visuomenės požiūrio ir racionalaus proto stiprėjimo, šie dalykai nustumiami į pasąmonę.
Kita vertus, vaikiškai arba jaunai sielai nebūtina atsiminti praeitų gyvenimų, nes ji kaupia naujas patirtis. Eidamas senos sielos link, žmogus atranda būdų atverti praeitų gyvenimų patirtis, pradeda jomis naudotis, prisiminti.
Prieš 12 metų suvokiau, kad noriu prisiliesti prie praeitų gyvenimų, jog tam atėjo laikas. Kai žmogus pasiruošęs, atsiranda ir galimybės. Žinau ne vieną savo įsikūnijimą: kas buvau, ką veikiau... Žinau ir tai, kad jų atsiranda tiek, kiek sąmonė pasirengusi priimti. Vien iš smalsumo siekti prisiminti praeitus gyvenimus nereikėtų – su tuo teks gyventi ir tai integruoti į šį gyvenimą. Jeigu žmogus tam pasiruošęs, atsiranda naujų gabumų, jėgų, padidėja sąmoningumas.
- Ar gyvūnai turi sielas? Jeigu taip, ar galima teigti, kad juose gyvena žemesnio lygio sielos?
Gyvūnų sielos yra kitokios, daugiau susijusios su bendra gyvūno rūšies siela. Pavyzdžiui, katės – su didžiąja kate, šuns – su didžiuoju šunimi, meškos – su didžiąja meška ir t. t. Kita vertus, naminiai gyvūnai skiriasi nuo laukinių. Jie daug ką perima iš žmogaus, t. y. vyksta tarpusavio mainai, taip pat galimybė kartu evoliucionuoti.
Ypač paslaptingos, magiškos yra katės. Ezoterinėje literatūroje rašoma, kad dievams per sunku būtų leistis į slegiantį žmonių pasaulį, tad jie stebi žmones katės akimis. Katė geba nesikišdama stebėti, palikdama laisvę sau ir žmogui.
- Ar įmanoma gyventi be sielos?
Tai baisi būtis, kur kas baisesnė už fizinio kūno mirtį. Manau, kad žmogus turi daug kartų sunkiai nusidėti, jog jam taip nutiktų...