Ar žinote, kad vienas svarbiausių indikatorių, ar (ir kaip) žmogui vėliau seksis gyvenime, yra jo ateities vizija? Vaikai, turintys prastą savo ateities viziją, paprastai pasiekia mažiau gyvenime, nei tie vaikai, kurių užmojai platūs.
Žmogus yra kūrybingas, o smegenys yra plastiškos. Ar žinote, kad smegenys – labiausiai kintantis organas mūsų organizme? Kita vertus, ne taip jau ir sunku patikėti: akių formos nepakeisime, tačiau smegenis galime. Drąsiai.
Šiandien žinome, kad IQ išlieka ganėtinai stabilus visą gyvenimą, tačiau, nusprendus tikrinti paauglių IQ kasmet, buvo pastebėta, kad net pusė vaikų, augančių tinkamoje aplinkoje, po metų testus išlaiko geriau, nei buvo tikėtasi. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes negalime vaikui dar ankstyvajame amžiuje užklijuoti „nevykėlio“ etiketės, nes tikriausiai jis toks nėra. Nuo mūsų, suaugusiųjų, priklauso, kokią aplinką jam sukursime, kaip jam pateiksime ugdomąją medžiagą ir kur jis bus po metų.
Dr.S.B.Kaufman, su kuriuo kalbėjome konferencijos metu, pabrėžė net keletą kartų, kad tyrimai rodo, jog laikas suprasti, kad IQ nebėra (o ir niekada nebuvo!) pagrindinis ir vienintelis rodiklis, kaip tau seksis gyvenime – žmonės su žemesniu IQ, tačiau gebantys kapitalizuoti savo kitus gebėjimus, ne tik prilygsta, bet ir pranoksta tuos, kuriems visi pranašavo nuostabią ateitį. Neabejoju, kad, apsižvalgę, savo aplinkoje rasite dešimtukininkų, iš kurių tikėjotės daugiau ir aštuntukininkų, kurie nustebino, nes pasiekė daugiau, nei tikėjotės.
Ką daryti mums, kad vaikai išmoktų vizualizuoti savo ateitį ir kurti optimistinius planus?
Visų pirma, vaikams turime paaiškinti, kodėl jie mokosi tai, ką mokosi. Man atrodo, kad to bene labiausiai trūksta pamokose, kurias drąsiai vadinu tradicinėmis. Vaikai ateina į mokyklą ir visiškai nesupranta, kodėl jiems to reikės. Galų gale, dažnai jiems net patiems užklausus, kodėl jie turi tą ar aną mokytis, pedagogai net nepaaiškina. Mąstome, kad tai yra savaime suprantama, kad mokytis tiesiog reikia. Deja, savaime suprantama nėra. Ir joks „reikia“ vaikų neįtikina. Juk ir mes darbe norime žinoti, kodėl turime atlikti vieną ar kitą darbą. Beprasmis darbas veda iš proto. Neveskime vaikų iš proto. Paaiškinkime jiems, kodėl reikia atlikti vieną ar kitą užduotį.
Visų antra, vaikai turi turėti laiko reflektuoti. Štai ir vakar vedžiau mokymus apie skaitymą. Man buvo užduotas klausimas, ar su vaikais reikia aptarti skaitomą knygą. Su visa pagarba, tačiau ar tikrai daug kam kyla toks klausimas?! Tai žinoma, kad būtina aptarti! Teisybę pasakius, tas aptarimas yra viena svarbiausių proceso dalių. Apskritai žmogus turi suprasti, ką jis mokėsi, kodėl ir kaip jam pasisekė. Ir tai nėra mano svaičiojimai savo malonumui – tą rodo naujausi smegenų tyrimai.
Visų trečia, mes neturime vaiko lyginti su kitais vaikais. Suprantu, kad konkurencija yra ir geras dalykas. Suprantu, kad, atrodo, tada turi atspirties tašką (geriausiai pasirodžiusį vaiką ir prasčiausiai pasirodžiusį vaiką). Tačiau kiekvienas vaikas turi sulaukti iššūkių sau. Man skaudu, kai kartais pradinukams, kuriems puikiai sekasi, pedagogai duoda daugiau tokių pačių užduočių. Ne sudėtingesnių, kurios juos skatins tobulėti, tačiau tiesiog daugiau, kad būtų užimti. Žinoma, vaikas greitai supranta, kad taip pedagogas tiesiog atsikrato vaiko – garantuodamas jam užimtumą. Bet ar vaikas tobulėja? Ar jis tiesiog ateina į mokyklą, kad ten praleistų dalį dienos? Ten, kur vaikui sekasi, reikia pasunkinti programą. Kas sakė, kad antrokas negali spręsti ketvirtokams skirtų uždavinių?! Mokslininkai jau sutaria, kad grupavimas klasėse turi būti ir homogeniškas, ir heterogeniškas (grupavimo prasme) – svarbiausia, kad kiekvienas vaikas optimaliai išmoktų tai, ko jam reikia.
Lietuvos bendrosios programos yra geros, tačiau tikslams, kuriuos išsikeliame klasėse, turi būti aukšti lūkesčiai, o pati programa įgyvendinama ne tik per pamoką, bet ir per įvairią praktinę patirtį.
Galų gale, pedagogai sau turi kelti aukštus lūkesčius. Kodėl? Todėl, kad – ir vėl grįžtu prie naujausių tyrimų – jie rodo, kad aukšti lūkesčiai ikimokykliniame ir pradinės mokyklos amžiuje rezultatų duoda net ir keturiasdešimtmečiams. Jeigu norime, kad vaikai tobulėtų, negalime patys metai iš metų netobulėti.
Taigi mes turime nuolat kalbėti apie aukštus lūkesčius: sau (tėvams), pedagogams ir, žinoma, vaikams. Man labai patiko konferencijoje išgirstas terminas – talentas būti motyvuotu. Ta prasme, kad kai kurie žmonės tiesiog turi tokį talentą, tokią dovaną – niekada nepasiduoti. Sena gera tiesa, ar ne? Neabejoju, kad daug kas pagalvojote, jog tą seniai žinojote. Tik tiek, kad dabar mokslininkai bando išsiaiškinti, ką reikėtų daryti, kad net ir tie, kurie neturi tokio talento, galėtų išmokti būti motyvuotais ir tikinčiais, kad gyvenime viskas yra įmanoma.
Tad natūraliai kyla klausimai: Kodėl mes (vis dar) mokyklose tiek mažai atsižvelgiame į tikruosius vaikų gebėjimus? Kodėl mes neatsižvelgiame į tai, kiek iš tiesų vaikai yra susidomėję per mūsų pamokas? Ir kodėl mes – žinodami, kad žmogaus sėkmė gyvenime yra itin glaudžiai susijusi su jo ateities vizija - jų neklausiame, kokia yra ta jų ateities vizija? Ir, galiausiai, jeigu jau esame Mokytojai, tai mūsų užduotis – užtikrinti, kad ta vizija būtų su polėkiu. Tikiu, kad ateities mokykloje tai bus savaime suprantama. Bet pradėti jau galime ir šiandien.