Eva Tombak apie revoliucinį atradimą: sužinojau, kas lemia gyvenimo trukmę ir atsparumą demencijai, – tai įrodo ir garsusis vienuolių tyrimas

„Mane glumina, kai girdžiu, kad jauni žmonės svajoja apie pensiją. Turbūt tai tie, kurie darbo nekenčia“, – sako rašytoja ir žurnalistė, jogos ir emocinio rašymo mokytoja Eva Tombak, gruodžio pradžioje išleidusi stereotipus apie amžėjimą griaunančią knygą „Popietės laikas: mitai ir tiesa apie senėjimą“. Pirmasis knygos pristatymas įvyko Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje, tad pasidalinsiu įspūdžiais.

Visų pirma, neįmanoma apsieiti be komplimentų autorei Evai Tombak, šalia kurios norisi „pasitempti“ net gerokai jaunesniems.

Jaunatviška ir sportiška išvaizda, taiklios įžvalgos, veiklumas įkvepia sekti jos žodžiais: „Esu pensininkė pagal amžių, tačiau atsisakau gyventi „pensijos laiku“, kuris tradiciškai siejamas su užtarnautu poilsiu. Aš nesijaučiu poilsį „užsitarnavusi“ ar pavargusi – darbas man yra ne katorga, o gyvenimo prasmė.“

Pozityvaus požiūrio svarba

Knyga „Popietės laikas“ analizuoja senėjimą įvairiausiomis kategorijomis ir aspektais – nuo sveikatos, finansų, užimtumo iki eutanazijos; aptariami religiniai, kultūriniai, socialiniai skirtumai vakariečių ir Rytų visuomenėse.

Pripažįstama – kiekviename amžiaus tarpsnyje yra ir gerų, ir blogų dalykų, o senatvėje – ypatingai, nes tai laikotarpis, kai artėjame prie finišo.

„Knyga vadinasi „Popietės laikas“. Panaudojau moderniosios psichologijos ir psichoterapijos pradininko Carlo Gustavo Jungo apibūdinimą. Popietės laiku jis apibūdina amžių nuo 56 iki 84 metų.

Sąvoka remiasi saulės judėjimu dangaus skliaute: iki brandos, saulei kylant ir esant zenite, žmogus mato vien ateities perspektyvas, „nemato“ žemės. O saulei ėmus slinkti link popietės, žemė pradeda artėti.

Man ši metafora labai artima. Prisimenu, kaip jaučiausi tame vidurio amžiaus zenite, kai visur mačiau tik galimybes“, – pasakojo Eva Tombak, patikslindama, kad pagal C. G. Jungą, tai yra 35–56 metų amžiaus tarpsnis.

„Mes senstame labai skirtingai, – tęsė rašytoja. – Prieš kelis mėnesius lankiau savo draugės mamą, kuriai yra 98-eri. Ji man paruošė vakarienę. Vaikšto, švyti, skaito knygas… Kalbėjomės apie Senekos laiškus. Žiūrėdama į ją galvojau – štai, tas amžius nėra toks baubas. Į jį galima nukeliauti ir štai taip, ir štai taip atrodyti.

Paklausiau: kaip jūs maitinotės, gal labai sveikai? „Ne, sako, vaikeli, nebuvo kada, vargo gyvenime daug buvo“. O vargo ji matė tikrai labai daug. Tėvai mirė labai anksti, ją ir penkis brolius pasiėmė auginti skirtingos ūkininkų šeimos, kad nudirbtų darbus.

Kas gi tai? Genetika? Gal ne, juk jos tėvai mirė labai anksti. Tai gal… požiūris? Aš bent jau sau, iš visų perskaitytų tyrimų „išsinešiau“ būtent tą žinią – kad svarbiausia yra požiūris. O ar žmogus gali tapti labiau pozityvus? Tyrėjai sako, kad gali, bet jis turi to norėti.“

Kaip pavyzdį rašytoja pateikė tyrimą, kuris plačiau aprašomas jos knygoje.

„Yra toks vadinamas vienuolių tyrimas, atliktas amerikiečių. Apie 700 vienuolių moterų sutiko dalyvauti tęstiniame kognityvinių gebėjimų tyrime, tam tikslui po mirties paaukojant ir savo smegenis.

Vienuolės buvo stebimos labai ilgai – daugiau kaip dvidešimt metų.

Tyrimo pradžioje, 1986 m., joms buvo 70 metų, kai kurioms ir daugiau. Tyrėjai turėjo unikalią medžiagą, atspirties tašką – autobiografijas, kurias moterys parašė duodamos seserystės įžadus jaunystėje.

Pradėjus tyrimą jų vėl paprašė aprašyti savo gyvenimą. Tyrėjams buvo įdomūs ne biografiniai faktai, o minties raiška, tikslumas, negatyvūs, pozityvūs ir neutralūs žodžiai.

Po dvidešimties metų kai kurios vienuolės mirė, buvo tiriamos jų smegenys. Tyrėjai apstulbo, nes, pasirodo, kai kurių smegenys buvo labai stipriai pažeistos Alzheimerio ligos, bet gyvenime tos moterys nejautė jokių požymių. Jos nugyveno gyvenimą būdamos šviesaus proto, o tai reiškia, kad kitos jų smegenų dalys perėmė funkcijas tų, kurios atrofavosi.

Bet kai kurios vienuolės sirgo ir tai buvo matyti. Tyrėjai aiškinosi, kodėl vienoms požymiai pasireiškė, kitoms – ne.

Tyrinėdami autobiografijas mokslininkai pastebėjo, kad tos vienuolės, kurios aiškiau reiškė savo mintis, kurių kalba buvo turtingesnė, pozityvesnė, gyveno ilgiau ir buvo atsparesnės demencijai.

Man šis tyrimas yra revoliucinis. Su juo reikia pažindinti vyresnių klasių moksleivius, studentus, kad jie suvoktų, kaip mums visiems reikia išmokti kuo raiškiau ir turtingiau naudotis savo kalba! Nes tai yra ne tik gera, bet ir sveika“, – teigė Eva Tombak.

Vienuolių tyrimas rodo, kad gyvenimo trukmę ir atsparumą demencijai lemia ne tik sveikas gyvenimo būdas, bet pirmiausia – pozityvus požiūris, nuolat treniruojami lingvistiniai gebėjimai ir gebėjimas tramdyti kenksmingas emocijas. Atkreipkite dėmesį – ne neigiamas, o kenksmingas, nes ne visos neigiamos emocijos yra žalingos.

Nieko neveikimas – greitkelis į mirtį

Knyga imponuoja surinktų ir išanalizuotų mokslinių tyrimų ir šaltinių gausa, vaizdžiomis istorijomis, interviu su specialistais apie tai, kaip Lietuvos ir skirtingų šalių žmonės tvarkosi su senėjimo iššūkiais, prisirišimais ir stereotipais.

„Man pensija – tai laikas, kai ateina toks džiaugsmas, kada Sodra tau pradeda kažką mokėti. Mažokai, bet tai teikia džiaugsmo, kad ne tik tu duodi, tai yra, moki mokesčius, bet ir gauni, – šypsosi rašytoja. – Bet man tai nieko nekeičia. Aš ir toliau darau ir darysiu tai, ką mėgstu.

Mėginu savęs klausti: o kaip būtų, jei ta pensija būtų dešimt kartų didesnė? Ar aš vis tiek daryčiau tai, ką darau? Norisi galvoti, kad taip.

Nes manau, kad vos tik atsipalaiduojame, pagalvojame: jau viską turiu, dabar galiu tiesiog būti ir džiaugtis gyvenimu, tai yra kelias… greitkelis į mirtį.

Nes mes turime nuolatos patirti stresą. Tokį, kuris yra „varikliukas“, ne žudantis. Be to, negalime gyventi, kaip ir be galimybės bent minimaliai kontroliuoti savo gyvenimą, imtis atsakomybės. Tai rodo daugybė tyrimų.“

Neatsitiktinai knygoje kalbama apie japonų sąvoką ikigai, nurodančią tai, kas suteikia žmogui tikslo jausmą, priežastį gyventi.

„Tai nebūtinai profesinė veikla. Ikigai yra pomėgis, tai, dėl ko tu nori kiekvieną rytą keltis iš lovos. Kai man užeina blogi, liūdni etapai, aš žinau, kad mane visada „ištrauks“ rašymas. Turiu sėsti ir rašyti, net jeigu neturiu apie ką. Tada rašau apie savo pojūčius. Tai absoliučiai visada padeda“, – tikina Eva Tombak, beje, rengianti tokius emocinio rašymo mokymus ir kitiems žmonėms.

Senatvės baimės

Rašydama knygą, autorė sako daug bendravusi su vyresnio amžiaus žmonėmis, socialiniais darbuotojais, su tais, kurie rūpinasi seneliais globos namuose. Klausėsi pasakojimų apie tai, kaip žmonės bijo, kad liks neįgalūs, nebegalės savimi pasirūpinti ir bus priversti likti be savo gyvenimo kontrolės.

„Klausydama tų istorijų, jas absoliučiai sugėriau į save. Mažiausiai mėnesį man buvo pačiai taip baisu, kad netgi kirbėjo mintis neberašyti tos knygos. O dar kai paliečiau eutanazijos temą, kuri neišvengiamai ateina…

Aš visada jaučiu intuityvų pasipriešinimą sprendimui išeiti iš gyvenimo tokiu būdu. Bet vėlgi, aš nežinau, kas yra baisi kančia, nežinau, ką reiškia gulėti ištisus metus be perspektyvos, kad kažkada vėl atsikelsi <…> – sakė rašytoja, pabrėžusi – pasaulyje pagreitį įgaunanti eutanazija jai atrodo didžiulė problema. Žmogaus gimimas, gyvybė tokie šventi, kad ją nutraukti – labai neteisinga.

Dar vienas senatvės „baubas“ – vienatvė.

„Senatvė vieniša. Tai tiesa. Bet kontaktų mažėjimas vyksta pamažu.

Manau, visi prisimename, kiek draugų turėjome vaikystėje, paauglystėje, studijų metais. Ir kaip jų pradeda mažėti, kada sukuriame šeimą.

Po to kontaktų dar mažėja. Manau, tai natūralu, nes žmonės nebeturi tiek energijos, jie nebegali savęs tiek atiduoti, būdami su kitais.

Bet bendrauti mums vis tiek reikia, nes esame socialinės būtybės. Nemanau, kad išmaniosios technologijos mums tai pakeis“, – svarstė autorė.

Tiesa, bendravimo senjorų klubuose knygos autorė nelaiko išeitimi.

„Man atrodo, kad senjorų klubai yra labai bloga vieta – tai vieta, kur galima labai greitai pasenti. Blogai, kai yra daug vyresnių žmonių ir jie bendrauja tiktai tarpusavyje.

Aš manau, kad tokiose vietose turėtų būti įtraukiami skirtingo amžiaus žmonės. Vaikams yra gerai, kai suaugę žmonės šalia, o vyresniems reikia pasitempti prie jaunų žmonių“, – mano Eva Tombak.

Svarbu uždegti sau žalią, ne raudoną mygtuką

Kėdainiečių susitikimas su knygos „Popietės laikas: mitai ir tiesa apie senėjimą“ autore Eva Tombak buvo kupinas taiklių įžvalgų, atvirumo ir skatinantis susimąstyti. Ir veikiausiai – imti keisti požiūrį. Nes požiūris, pasak autorės, yra svarbiausia.

Popietės laiku galima ir reikia mėgautis, o dar svarbiau, kad tai suprastų ne tik senjorai, bet ir jaunesnė karta. Tyrimai rodo, kad teisė priimti sprendimus patiems ilgina gyvenimo trukmę.

„Gyvenimo kontrolė labai svarbi. Tad patarimas vaikams, kurie rūpinsitės artimaisiais jų senatvėje – nepersistenkite, palikite bent mažytę kontrolę“, – šypsodamasi linkėjo autorė.

Įpūdžius iš knygos pristatymo Kėdainiuose norisi pabaigti šiais viešnios Evos Tombak žodžiais: „Manau, kad labai svarbu uždegti sau žalią, ne tą raudoną mygtuką. Jei kūnas susilpnės – vis tiek galima stiprinti dvasią.“