„Yra dveji bėgikų tipai: kalorijų degintojai ir medituotojai. Tai aš esu pastaroji – sportuoju ne tam, kad deginčiau kalorijas, o tam, kad išvalyčiau mintis. Bėgimas man yra daug daugiau nei sportas, tai neatsiejama gyvenimo dalis“, – sako moteris.
– Jūsų „Facebook“ paskyroje gausu bundančios gamtos nuotraukų, ar ta kolekcija gimė iš ankstyvų rytinių pasibėgiojimų?
– Tikrai taip! Rytinė gamta man yra pati gražiausia: šalnos, rūkas, kylanti saulė… Žmonės daug ką pramiega (šypsosi). Juokingiausia būna, kuomet bėgioju ankstyvą šeštadienio rytą mieste ir sutinku žmones, kuriems penktadienis dar yra nesibaigęs, tuomet susimojuojam ir tyliai mintyse pagalvoju: kaip gerai, kad aš jau žvali, išsimiegojus ir turiu visa savaitgalį prieš akis!
O šiaip man bėgiojant saulėtekiai yra pats gražiausias vaizdas, tokias nuotraukas drąsiai galėčiau dėti ant knygos viršelio. Tikrai kiekvienam žmogui patarčiau bent vieną rytą pabandyti atsibusti kartu su saulės patekėjimu, ne vien dėl vaizdų, bet ir dėl savijautos. O ir diena tuomet tampa daug ilgesnė.
– Visada buvau aktyvi, tačiau, kaip mano bėgiojimo programėlė rodo, jau bėgioju pusantrų metų. Iš pradžių buvo sunku, pasiduodavau jau po kilometro, tačiau pratimai, krūvio didinimas bei tikslo iškėlimas padėjo pasiekti man gana aukštus rezultatus. Džiaugiuosi savo dabartiniais rezultatai.
– O kur treniruojatės – vien gamtoje ar ir sporto salėje ant bėgimo takelio?
– Tiesą sakant, nemėgstu bėgimo takelių. Tiesiog ant jų negaliu susikaupti, pajusti savo kūno ir pabūti su savimi. Prie takelių visada būna pritaisyti televizoriaus ekranai, kad nukreiptum savo dėmesį nuo bėgiojimo proceso bei kuo greičiau priverstinai pabaigtum distanciją. Aš to nesuprantu, tai tas pats lyg valgyti puikų gurmanišką patiekalą žiūrint televizorių – tuomet nesusikoncentruoji į skonį ir nieko nejauti.
Sportuojant lygiai tas pats – tu tiesiog neįsiklausai į savo kūną ir nejauti pulso. Žinoma, yra puiku tai, jog žmonės bėgioja ir ant takelių, tačiau aš bėgioju ne tam, kad deginčiau kalorijas, o tam, kad išvalyčiau savo mintis ir pamedituočiau. Galų gale tam, kad pabūčiau tik su savimi ir sau. Aš bėgiodama net muzikos neklausau: taip kiekviena diena pilna triukšmo, informacijos, garsų, tad tos valandos kuomet būni tik sau yra ypatingos.
Aš nesportuoju priverstinai, tiesiog kūnas pats pajaučia, kada jam reikia fizinio aktyvumo, bet dažniausiai išeinu pabėgioti apie tris kartus per savaitę. Iš tikro jausmas po sporto irgi yra ypatingas, nors ir tenka keltis anksti ryte, tačiau po to visą dieną esu energinga, lengva, geros nuotaikos bei suspėju atlikti visus darbus, o dar ir lieka laisvas vakaras, kurį galiu skirti savo mergaitėms.
