Vieną gražią dieną su savo jaunesniąja sesute sugalvojome vienos dvi, be vyrų, be vaikų išvažiuoti trumpų atostogų. Į šiltus kraštus: pasilepinti saulutėje, pasipliuškenti šiltoje jūroje, o ir šiaip bent keletą dienelių pagyventi niekuo nesirūpinant. Taip ir buvo: gyvenome tiesiog karališkai. Kada norėjome kėlėmės, kada norėjome ėjome miegoti, ką norėjome, tą valgėme, kiek norėjome mirkome vandeny arba skrudinome saulėje šonus. Ir buvome laimingos kaip vaikystėje. Tačiau išsiregistruojant iš viešbučio ten dirbusi mergina maloniai pasiteiravo, ar gerai praleidome laiką? Ar smagu buvo atostogauti... mamai su dukra?
Čia norėčiau riebiai ir nelietuviškai nusikeikti. Bet susilaikau. Tačiau turbūt nujaučiate, kad mielai žodžių nerinkčiau, rėžčiau visus iš eilės – nes juk esu už sesę vyresnė tik septyneriais metais, o mane palaikė jos mama!
Lėktuve sėdėjau paniurusi, nors iš visų jėgų stengiausi sesei neparodyti, kokia esu sukrėsta. Siaubas! Tačiau žiūrint į situaciją iš šalies, ko gero, ir aš pati taip pagalvočiau: abi labai panašios, tik viena – liekna, guvi, nuotaikinga, madingai kirptais plaukais, jaunatviškai apsirengusi, natūraliai besišypsanti, o kita – niūri, sunki, apkūni, tarytum amžinai pavargusi, pilkos veido odos (nežiūrint į visas atostogas), nerangi... Taip, tikrai – mama ir dukra.
Tačiau gerai pagalvojus ir pačiai tapo aišku: aš nė kiek nesirūpinau savo sveikata. O mano sesuo tai darė. Ji valgė daug vaisių, daržovių, natūralaus jogurto, gėrė daug vandens, o sotaus, rimto maisto tik paragaudavo. Ji beveik nevalgė jokios duonos ir tik kartą per visą savaitę pasimėgavo desertu. Ji neužkandžiavo, apsiribodavo viena nedidele taure vyno. Aš gi šlamščiau visais būdais paruoštą mėsą, žuvį (juk taip norisi viską išragauti!), po penkis kartus grįždavau prie maisto padėklų pakartoti sūrio (šito, šito ir dar kito), rinkdavausi ne vandenį, o kokakolą, laižiau visų įmanomų rūšių ledus, skanavau pyragėlius. Siurbiau vyną.
Sesuo kiaurą dieną galėdavo vaikštinėti pajūriu, vakare klajoti po miestą. Jūroje vis plaukiodavo. O aš norėjau drybsoti vienoje vietoje, o įbridusi į vandenį tiesiog tupėdavau panirusi iki kaklo. Tad štai ir išvada: aš esu savo sesers mama!
Grįžusi namo ir vėl pasinėriau į rutiną darbas–namai–darbas... Tik... į darbą pradėjau ne važiuoti automobiliu, o eiti pėsčiomis. Pietaudama pradėjau rinktis ne sočius patiekalus, o daržovių salotas. Pusryčiaudama sumažinau duonos ir beveik visiškai atsisakiau riebalų (sviesto, majonezo). Lioviausi saldinusi arbatą ir kavą. Nustojau užkandžiauti. Ir vakarienę įpratau valgyti ne vėliau kaip 18 val.
Ką gi, vaikščiojimas lauke ir šviežias, lengvas maistas jau po metų leido man jaustis ir, žinoma, atrodyti geriau tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Esu tikra, kad kitą kartą, kai vėl išvažiuosime atostogų, manęs jau niekas nepavadins savo sesers mama.
Vilija