Pabandyti susigaudyti painios informacijos jūroje ir sudėlioti taškus ant „i" paprašėme Nacionalinio vėžio instituto fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėją, gydytoją Jolantą Paškevičienę.
– Kaip rasti tą protingą aukso viduriuką?
– Bet kuri liga sukelia žmogui stresą, palaiko nerimą. Vidinė sumaištis dažnai reiškiasi ir išoriškai: nuolatiniu konsultavimusi pas įvairius specialistus arba tos pačios srities specialistus, alternatyvų paieškomis, informacijos ieškojimu. Tai yra normalu, dar byloja apie tai, kad specialistas nesuteikė pilnos informacijos arba žmogus jos neišgirdo, nes mintys klajojo kitur. Žmogus linkęs kontroliuoti. Jei atsiranda kliūtys gyvenime – jos yra įveikiamos arba apeinamos. Kiekvienas jas išsprendžia savaip. Mes gyvename mokslo proveržio amžiuje. Daug naujų gydymo metodų yra įgyvendinama praktikoje, todėl onkologinė liga jau nebėra nepagydoma liga. Yra daug sėkmės istorijų, kurios ir suteikia viltį. Manyčiau, kad pirmiausia reikėtų susitvarkyti su vidiniu nerimu. Kai nurimsta vidus – aiškiau veikia protas ir padaromi logiškesni sprendimai. Ramybės būsenoje įsijungia ir kitas labai svarbus instrumentas – intuicija – tai aiškus vidinis žinojimas, ko konkrečiai duotuoju momentu reikia. Vieni ramybės būseną pasiekia patys: būna gamtoje, dirba su augalais ir žeme, medituoja, meldžiasi, keliauja, skaito, užsiima rankdarbiais. Kiekvienas turi savo ramybės formulę, tereikia ją įgyvendinti. Kitiems savarankiškai to pasiekti nepavyksta, jie nugrimzta į savigraužą ar kaltųjų paieškas todėl į pagalbą ateina psichologas.
Taip pat reikia žinoti keletą dalykų: pradinis gydymo etapas visada bus intensyvus. Save reikia nuteikti, kad vienas specifinis gydymas seks kitą ir tai, be abejonės, pareikalaus daug jėgų, todėl savo veiklą ir jėgas reikia tikslingai nukreipti į duotus procesus, neišbarstant dėmesio ir jėgų antraeiliams dalykams. Po kiekvieno specifinio gydymo etapo, kaip gydymo tęsimas – taikoma medicininė reabilitacija, kuri padeda atstatyti sutrikusias funkcijas, prarastas jėgas, išvaduoja kuriam laikui nuo rutinos ir buities bei grąžina gyvenimo džiaugsmą. Pasibaigus intensyviam procesui seks palaikomoji terapija. Gydytojai visada supažindina su minėto periodo ypatumais ir nepageidautinais reiškiniais. Pacientai tuo metu turi periodiškai atlikti patikrą. Jei viskas sklandžiai einasi, maždaug po 5 metų yra remisijos periodas, kitaip sakant, laikoma, kad liga atsitraukė. Šiame periode reikia neprarasti budrumo ir pastebėjus menkiausią negalavimą ar sutrikimą – kreiptis pas onkologą.
Taigi, manau, kad reikia žinoti gydymo proceso eigą, suvokti, kad tai ilgas kelias, kuriame visuomet bus suteikiama pagalba ir pagerėjimas ateis palaipsniui. O galutinis tikslas turi būti pasveikimas. Kiek pastebėjau, žmonės, kurie kelia sau tikslus, išlieka optimistai ir atsisako praeityje žalingų sau veiksmų ar faktorių – lengviau pakelia gydymo periodų ypatumus ir galiausiai pasveiksta.
– Iš kur atsiradusi nuomonė, kad sergant ir net po aktyvaus gydymo nerekomenduojami masažai, neva tokiu būdu vėžinės ląstelės išnešiojamos po visą kūną? Vienur teigiama, kad reikia vengti bet kokių, kitur – kad galimi tik švelnūs, neliečiant operuotos vietos, dar kitur – kad visa tai mitas, kad masažai kaip tik labai reikalingi onkologiniams ligoniams. Kokios naujausios mokslininkų rekomendacijos dėl masažų?
– Tai yra praeito laikmečio dogma, kuomet buvo manoma, kad reabilitacijos priemonės didina metastazavimo galimybę. Tereikia prisiminti, kad diagnostikos ir gydymo arsenalas buvo gerokai skurdesnis, gydymo metodai grubesni ir drastiškesni, mokslas nebuvo tiek pažengęs molekuliniame lygmenyje, kaip dabar, todėl procesai nebuvo išanalizuoti iki subtiliausių niuansų, genetika tik skynėsi kelią.
– Ką reiškia sąvoka „onkologinis masažas“? Kuo jis skiriasi nuo įprastinio?
– Sąvokos „onkologinis masažas“ nėra. Yra limfodrenažinis masažas, kaip priemonė limfotakai gerinti, kuri sutrinka po chirurginių intervencijų, mechaniškai pažeidžiant limfagysles bei pašalinant limfmazgius, kurie be barjerinės funkcijos atlieka ir limfos siurbliuko funkcijas. Limfagysles ir limfinius mazgus tenka paaukoti ir kitų specifinių gydymų metu, tokių kaip spindulinis gydymas ir chemoterapija. Limfodrenažinio masažo apimtį ir trukmę apsprendžia lyginamojo matavimo duomenys bei pačios limfotakos ypatybė, nes limfa, priešingai nei kraujas, teka tik viena kryptimi, t. y. iš apačios į viršų arba iš periferijos į centrą. Limfostazė yra varginantis sutrikimas, būtina profilaktika, t. y. savimasažas, kompresinė terapija (kojinės ir rankovės) kasdienė mankšta ir palaikomosios priemonės, t. y. jau mano minėta mankšta ir masažas.
– Onkologiniai ligoniai turi ir kitų ligų, dažnam, pavyzdžiui, reikalingi nugaros masažai. Ar jie gali būti tokie kaip ir iki ligos?
– Sprendžiama individualiai kiekvienam pacientui. Dabar vyrauja holistinis požiūris į pacientą, todėl jo problemas dažnai sprendžia ne vienas specialistas ir įskaitomi visi niuansai, susiję su konkretaus paciento negalavimais. Iš savo sukauptos 26-erių metų darbo ir asmeninės patirties galiu pasakyti, kad nugaros skausmų problemą geriausiai išsprendžia reguliari nugaros mankšta, o masažas – tai daugiau atpalaidavimo priemonė, žinoma, jis turi savo vietą gydymo ar sveikatinimo procese. Suformuoti tvirti nugaros raumenys puikiai atliks savo funkciją ir nugaros skausmai liausis. Tuo nevėlu užsiimti bet kokiame amžiuje.
– Dar viena opi problema – kvalifikuotų specialistų trūkumas. Ne paslaptis, pavyzdžiui, limfodrenažinius masažus, apmokyti NVI specialistų, kokybiškai daro tik maža saujelė masažistų. Ar tai tikrai aukštasis pilotažas? Kur, pavyzdžiui, kreiptis dėl kokybiškų tokių paslaugų rajonų gyventojams?
– Sutinku su Jumis, tai – išties opi problema. Apmokytų specialistų yra, tačiau tokią procedūrą skiria FMR gydytojas. Onkologija dar tebėra stigma visoje visuomenėje, tame tarpe ir medikų. Rajonuose stinga specialistų, todėl kokybiška pagalba, deja, dar tebėra sutelkta centruose. Viliuosi, kad ligų gydymo ir paslaugų teikimo specializuoti klasteriai išspręs problemas ir paslaugos prieinamumas periferijoje pagerės. Šiai dienai – Vilniaus ir Aukštaitijos regiono gyventojai tokią paslaugą gauna NVI, tačiau ji yra ambulatorinė.
– Internete netrūksta vaizdo filmukų, kaip pasidaryti savimasažą patiems. Ar tai saugu? Ar geriau nei nieko?
– Aš rekomenduočiau pirminiu šaltiniu laikyti kvalifikuoto specialisto mokymą, o tvirtai žinant, ką daryti – imti ieškoti alternatyvių šaltinių. Radus patrauklią informaciją, vertėtų ją išanalizuoti pačiam, atkreipti dėmesį, kas tai rekomenduoja, pasidomėti rekomenduojančio asmens kvalifikacija, o jei kyla abejonių – visada pasitarti su kvalifikuotu specialistu. Taip bus daug saugiau.
– Moterys skundžiasi, kad net nuvažiavus į sanatorijas, kuriose gydo ginekologinio profilio ligas, joms siūlo limfodrenažinius masažus su aparatais... Paaiškinkite, kokia tokios procedūros rizika.
– Aparatas yra kaip alternatyva specialistui, konkrečiai masažuotojui, tačiau jis neatlieka pilnavertės limfodrenažo procedūros, kurią atlieka masažuotojas savo rankomis. Manualinio limfodrenažinio masažo esmė yra pakaitinio kelio limfai nutekėti mechaninis suradimas ir judesių pagalba nudrenavimas. Aparatas gi mechaniškai nustumia limfą iš periferijos, centro link. Pacientams, kurie turi nepažeistus limfmazgius, tai yra naudinga, tačiau kitai grupei, kuriems jie pašalinti ar sunykę dėl gydymo – tai tiesiog limfos sąstovio perkėlimas į kitą regioną. Manualinio limfodrenažo esmė – limfos pertekliaus perdislokavimas į nepažeistą pusę. Tai yra sudėtinga, reikalaujanti laiko ir kvalifikacijos procedūra. Aparatinis limfodrenažas puikiai atstato pavargusių kojų limfotaką ir mikrocirkuliaciją, tačiau nuovargis ir limfostazė yra visiškai skirtingos problemos.
– Kitas mitais apaugęs klausimas yra kaitinimasis saulėje ar pirtyje. Tad klausiu tiesiai: ar galima, kaip ilgai ar visgi vengti?
– Paprasčiausias atsakymas – geriausia vengti, bet... saulės vasarą – vienaip ar kitaip neišvengsite. Saulė – mūsų gyvybės ir šilumos šaltinis, vienas iš faktorių vitamino D sintezėje ir imuniteto formavimui. Puikus poilsis – vaikščioti apsirengus lengvais drabužiais parkuose, šalia vandens telkinių, pajūriu. Nauda bus daug didesnė nei kaitinimasis tiesioginės saulės spinduliuose.
Pirčių mėgėjai gali nepiktnaudžiaudami pirtintis, bet tik ne aukštesnėse kaip 50 laipsnių pirtyse. Tokios yra infraraudonųjų spindulių pirtys. Beje, jei pavyktų vėsioje pirtyje atlikti vienos krypties lengvą masažinį vanojimąsi su vanta – tai pagerintų limfotaką, tačiau jei nėra žinančio žmogaus, kaip tai padaryti – geriau neeksperimentuoti.
– Tie, kas draudžia kaitinimąsi, teigia, kad tai suaktyvina kraujotaką ir vėžio ląstelės sparčiau plinta. Ar tikrai? Kodėl tuomet fizinis krūvis yra kaip tik rekomenduojamas? Juk jo metu irgi kūnas sukaista, suaktyvėja kraujotaka?
– Dogma – terminas labiau tinkantis religijai, tačiau šiuo atveju galiu atsakyti, kad dogma ir yra dogma, bet visada galima surasti argumentų, kurie tai paneigia arba yra kontraversiški.
– Daugėja mokslinių tyrimų, rodančių, kokį teigiamą poveikį sergantiems turi fizinis aktyvumas. Kada laikoma, kad to aktyvumo yra pakankamai?
– Taip, moksliniai tyrimai rodo, kad fizinis aktyvumas gydymo metu arba po jo gali sumažinti nerimą, depresijos simptomus, nuovargį ir pagerinti su sveikata susijusią gyvenimo kokybę. Taip pat fizinis aktyvumas turi teigiamą įtaką kaulų sveikatai ir miego kokybei. Naujausių mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad fizinis aktyvumas gali pagerinti ne tik savijautą, tačiau ir padidinti onkologinių ligų gydymo efektyvumą bei sumažinti mirties riziką sergant tam tikrais vėžiniais susirgimais.
Fizinis aktyvumas sukelia įvairius fiziologinius poveikius, kurie teigiamai veikia žmogaus organizmą, ir mažina onkologinių susirgimų riziką:
- Mažina įvairių lytinių hormonų (pavyzdžiui, estrogeno) bei augimo faktorių kiekį, kurie yra siejami su vėžio atsiradimu ir progresavimu;
- Apsaugo nuo per didelio insulino kiekio kraujyje, kuris siejamas su vėžinių susirgimų atsiradimu ir progresavimu;
- Mažina uždegiminius procesus;
- Gerina imuninės sistemos funkciją;
- Keičia tulžies rūgščių apytaką ir sumažina jų pateikimą į virškinimo traktą, taip sumažinant žarnyno vėžio riziką;
- Greitina maisto keliavimą virškinimo traktu, taip sumažinant kancerogenų išsiskyrimą žarnyne;
- Mažina nutukimą, kuris ženkliai padidina įvairių vėžinių susirgimų riziką;
- Fizinis aktyvumas sumažina kitų sunkių lėtinių ligų riziką, įskaitant koronarinę širdies ligą, insultą, padidėjusį kraujospūdį, antro tipo diabetą, sureguliuoja nenormalų cholesterolio lygį, slopina kaulų retėjimą, depresiją.
Suaugę žmonės turi būti fiziškai aktyvūs bent 30 min. per dieną didesnę dalį savaitės dienų arba geriausiai – kasdien. Šis rekomenduojamas laikas gali būti padalytas į trumpesnius laiko tarpsnius (ne trumpesnius kaip dešimt minučių), tačiau netgi mažesnės trukmės fizinis aktyvumas turi teigiamą poveikį sveikatai.
Paprasčiausia, nuo ko galima pradėti – vaikščiojimas. Dozuoti ėjimą galima distancija arba ėjimo tempu. Pradedama nuo neilgų distancijų, normaliu tempu. Kai numatytą atkarpą įveikiate nesunkiai, bandykite ją įveikti didesniu tempu, kai įveikiate šį nusistatymą, ilginkite distanciją ir vėl didinkite tempą. Dabar mobiliame telefone yra pilna programėlių apie žingsnių skaičių bei kasdieninį aktyvumą. Vasarą labai naudingas plaukiojimas.
Norint nusistatyti savo fizinį aktyvumą pagal žengtų žingsnių skaičių, galima vadovautis šiais penkiais fizinio aktyvumo lygmenimis:
• iki 5 000 – sėslus gyvenimo būdas;
• nuo 5 000 iki 7 499 – mažas fizinis aktyvumas;
• nuo 7 500 iki 9 999 – vidutinis fizinis aktyvumas;
• nuo 10 000 iki 12 500 – pakankamas fizinis aktyvumas;
• daugiau kaip 12 500 – didelis fizinis aktyvumas.
Išvydę šiuos skaičius, nepulkite į kraštutinumus, atminkite, kad geriausi rezultatai yra pasiekiami nuolatiniu rutininiu darbu. Kad neatrodytų, jog visas pasaulis juda, o mes – ne, pateiksiu faktus. Pasaulyje apie trečdalis gyventojų yra nepakankamai fiziškai aktyvūs. Europos Sąjungoje atliktos suaugusių asmenų apklausos duomenimis, daugiau nei pusė gyventojų (59 proc.) nesimankština ir nesportuoja, o gyventojų dalis, kurie niekada nėra mankštinęsi ar sportavę, padidėjo nuo 39 proc. (2009 m.) iki 42 proc. (2013 m.) Lietuvių fizinis aktyvumas išties nedidelis. Visuomenė turi antsvorio, psichinės sveikatos problemų. Iš to seka žemi gyvenimo kokybės ir laimės indeksų rodikliai. Fiziškai aktyvių žmonių Lietuvoje yra labai nedaug – apie 15–20 procentų.
– Kokius būdus, kuriuos žmogus galėtų taikyti pats, rekomenduotumėte greitesniam atsigavimui po onkologinio gydymo?
– Naujausios tendencijos visų ligų gydymo pradžioje yra gyvenimo būdo ir įpročių korekcija. Dažnai pakoregavus kai kuriuos faktorius, pasikeičia susirgimo eiga ir reikia kitokio pobūdžio gydymo. Visai nesunku pastebėti, kad didelė dalis ligos veiksnių susipynę tarpusavyje, o asmuo negali koreguoti vos keleto iš jų – pirmiausiai tai genetikos ir amžiaus. Itin daug įtakos ligos išsivystymui turi pats žmogus – nereikėtų to pamiršti. Verta stengtis gyventi kuo sveikiau ir vaikus to mokyti jau nuo pat jų gyvenimo pradžios.
Sveikatą žalojanti ir rizikinga elgsena yra susijusi su tokiais sveikatos rizikos veiksniais kaip rūkymas, alkoholio vartojimas, neracionali mityba bei miego trūkumas.
Taigi, pirma, ką aš rekomenduočiau – gyvenimo būdo keitimas. Antra – adekvatus ir nuolatinis fizinis aktyvumas, apie kurį jau kalbėjau. Trečia – užsiimti mėgstama veikla, ugdytis pozityvų požiūrį, bendrauti su jums mielais žmonėmis.
Įsileiskite į savo gyvenimą kuo daugiau pozityvo, optimizmo ir būkite dėkingi už tai, ką turite ir kokią pagalbą gaunate, nes dažnai liga ir yra tas priminimas, kad kažkur pasiklydote. Darbas su savimi yra pats sunkiausias, nes čia jau negali būti falšo ir išsisukinėjimų.
– Ką manote apie ozono terapiją, refleksoterapiją, jogą, Reiki, įvairias dvasines praktikas?
– Tai, ką įvardinote, yra alternatyvios priemonės, kurias galima taikyti sveikatinimui ar atsiradus funkciniams sutrikimams. Šios priemonės yra pagalbinės ir alternatyvios, bet ne pagrindinės tradicinio gydymo rūšys. Jos ne visiems yra priimtinos ir pageidaujamos.
Ozono terapija – taikomas nemedikamentinis gydymas, skirtas gerinti organizmo būklę. Ozonas yra stipriausias gamtinis oksidantas, aktyvaus deguonies šaltinis. Procedūros metu gerėja mikrocirkuliacija, po ūmių būklių ją rekomenduoja pradėti ne anksčiau kaip po 6 mėnesių, be to yra ne mažai kontraindikacijų jai atlikti. Esu išbandžiusi asmeniškai šią procedūrą. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad gerai atlikta kvėpavimo gimnastika, mano nuomone, savo efektu yra pranašesnė, nes įsijungia kvėpavimo raumenynas ir, ypač, gilieji raumenys, po gimnastikos vyrauja puiki nuotaika, lengvas nuovargis ir didėja plaučių gyvybinė talpa bei įsijudina diafragma. Pagerėja visų vidaus organų mikrocirkuliacija ir limfotaka, nes įsijungia cisterna hilium. Viso to nevyksta ozono terapijos metu, be to procedūra yra kiek traumuojanti, nes atliekama venos punkcija, imama 200 ml veninio kraujo, kuris po to sulašinamas atgal. Procedūra užtrunka 1 valandą, tuo tarpu kvėpavimo gimnastika iki 20 min.
Akupunktūra, akupresūra, joga ir reiki – tai energetinės praktikos, paremtos rytų filosofija ir žiniomis apie energetinius meridianus bei subtiliąsias žmogaus kūno struktūras, biologiškai aktyvius taškus ir energijų kaitą. Taktilinė arba jutiminė praktika yra akupunktūra ir akupresūra. Akupunktūra – refleksoterapijos sritis, kai biologiškai aktyvūs taškai veikiami specialiomis adatomis arba lazeriu. Akupresūra – tai biologiškai aktyvių taškų masažas pirštais harmonizuojantis energijų tėkmę meridianuose. Abi procedūros daro įtaką tiek dvasiniam, tiek fiziniam sveikimui tiems, kas tuo tiki, bet jokiu būdu – ne skeptikams. Joga yra filosofija, gyvenimo būdas ir kūno lankstumo treniravimas. Galiu pasakyti, kad iš išvardintų energetinių praktikų stipriausia yra specialisto atliekama Reiki.
– Kokias didžiausias klaidas daro susirgę vėžiu?
– Manyčiau, kad didžiausia klaida – pasitikėjimo savimi, medicinos personalu ar šeimos nariais stoka. Veikiant kartu visada laimėjimai būna didesni. Turiu pasakyti, kad optimistai pasiekia geresnių ir ilgalaikių rezultatų nei pesimistai.
Kita klaida – neklausia specialistų, nes bijo pasirodyti, kad nežino, yra kuklūs ar nenori trukdyti specialisto brangaus laiko. Tokiu atveju likusias spragas žinojime užpildo bendraminčiai, sutikti pacientai ir visagalis internetas.
– Dažnas Jūsų pacientas turbūt klausia nuomonės dėl mitybos keitimo?
– Pirmiausia patariu įsiklausyti, ko nori pats organizmas. Juk dažnai mes įsinorime kažkokio produkto todėl, kad jis papildo mūsų organizmą savo sukauptu arsenalu. Augalai man pirmiausiai yra saulės energijos sankaupa, ne veltui chlorofilo ir hemoglobino molekulės sudėtis yra vos ne identiška, tik centre hemoglobino yra geležies jonai, o chlorofilo – magnio. O kvalifikuotą pagalbą dėl mitybos sergant onkologine liga visuomet suteikia gydytojas dietologas.