Iki 1914 metų jau buvo pradėta kalbėti apie feminizmą, tačiau sąlygų šias idėjas realizuoti nebuvo. Vyrai dar tvirtai kontroliavo visas gyvenimo sritis, įskaitant ir moterų stilių. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas, nusinešęs kas septinto vyro gyvybę, situaciją pakeitė kardinaliai.
„Po karo mada pasikeičia revoliuciškai. Iki to laiko moterys nešiojo korsetus, jos buvo labai trapios. Feminizmas atsisako korsetų ir moterys bent jau pradeda diskutuoti apie savo padėtį visuomenėje ir tuo pačiu pradeda keisti kostiumą.
Pašnekovė priduria, kad pokyčius paskatino jau prieš karą prasidėjusi masinė rūbų gamyba. Iš pradžių masiškai gamintos karinės uniformos, tačiau neilgai trukus pereita prie masinės visų kitų drabužių gamybos, todėl jie labai smarkiai atpigo ir gražūs rūbai tapo prieinami ne tik aukštuomenei, bet ir daugumai paprastų žmonių.
„Visa Lietuvos ekonomika buvo atvira pasauliui, klestėjo importas, eksportas, statėsi pastatai. Formavosi Europinė kultūra, bet formavomės ganėtinai naujai. Nes iki to laiko neturėjome inteligentijos ir ta inteligentija kūrėsi remdamiesi tuo, kas vyko Europoje. Moterys buvo baigę mokslus užsienyje ir atsiveždavo visas naujausias mintis, idėjas, tai kas vyksta pasaulyje, Europoje, jos buvo išsilavinusios moterys. Ir jos rengėsi madingai“, – sako T. Žilinskienė.
Moterys tampa berniūkščiais
Puikiai tuometines tarpukario moterų madas apibūdino poetas Kazys Binkis 1927 metais parašytame eilėraštyje „Mados“.
„Štai iš miesto Marijona/Grįžo su striuku sijonu,/Ir mergaites viso kaimo/ Sušaukė skubiai į seimą,/ Įsirėmus sau į šoną,/Taip kalbėjo Marijona:/„Draugės, mes ilgai kentėjom,/Ilgus drabužius dėvėjom,/ Ir skaroms aprišę ausis/ Vilkome kasas ilgiausias.../ Buvome ligšiolai paikos./ Bet dabar atėjo laikas/ Pasirodyt, ką mes galim!/ Nebsiraišiokim skarelėm!/ Kirpkim kasą nuo pakaušio/ Ir vaikščiokim pasišiaušę!/ O kad vaizdas būt malonus, –/ Kirpkime perpus sijonus!/ Su ilgais sijonais bėda:/ Medžiagos jie daug suėda./ Štai, kad ir Pranciškaus Onai, –/ Bus iš vieno du sijonai./ Mat, mada išėjo nauja/ Ir iš mūsų reikalauja,/ Kad kožna mergaitė ščyra,/ Būtų panaši į vyrą./ Nes tarp moterų ir vyrų/ Jau dabar lygybė yra...“, – tada rašė K. Binkis.
Lietuva niekuo neatsilieka nuo viso pasaulio. Pradedami leisti žurnalai moterims, kur dėmesys skiriamas ir madai.
Mados teismas
Be abejo, bet kokie pokyčiai visuomenėje iššaukia diskusijas ir pasipiktinimą, todėl nieko keisto, kad įvykusi mados revoliucija susilaukė daug nepasitenkinimo.
Pasak pašnekovės, buvo piktinamasi ir dėl to, kad mada yra nelietuviška, buvo rekomenduojama atsižvelgti į tautines madas. Tiesa, T. Žilinskienė priduria, kad ir tautinis kostiumas tarpukario Lietuvoje nebuvo užmirštas, o net atvirkščiai, jis beveik prilygo vakarinei suknelei. Juo pasipuošusios moterys drąsiai galėjo eiti į diplomatų priėmimus ar kitokias šventes.
Visą pasipiktinimo bangą vainikavo trečiojo dešimtmečio pabaigoje įvykęs Mados teismas. Tai buvo viešas madų aptarimas Vytauto Didžiojo universitete, į kurį susirinko daugybė žmonių, o didžiausi šalies dienraščiai smulkiai aprašė kiekvieną diskusijos detalę.
Teismas nusprendė, kad trumpai besikerpančios moterys nupliks, berankoviai marškiniai yra nehigieniška, o nauja mada – neestetiška ir eksploatuojanti moterų silpnybes.
Menotyrininkė pabrėžė, kad nuolat buvo kalbų apie tai, jog moters pareiga yra rūpintis šeima ir vaikais, o ne savo išvaizda, tačiau laisvoje Lietuvos visuomenėje šios kalbos ir liko kalbomis.
Holivudo seksualumas
„Liemuo sugrįžta į natūralią vietą, jis suveržiamas elastiniais diržais ir susidaro dviejų trikampių, X formos klasikinis moters siluetas. Pasikeičia moters grožio idealas, ji išlieka labai liekna, bet plaukai tampa šiek tiek ilgesni, šviesūs, garbanoti, juos šviesinant specialiu skysčiu, atsiranda ilgalaikis šukavimas garais ir vėl moterys kankinasi, spaudžia liemenį“, – pasakoja T. Žilinskienė.
Tuomet žurnale „Moteris ir pasaulis“ atsiranda skiltis mada ir kiekviename numeryje aprašoma kaip turi atrodyti moteris ir kokios yra naujausios Holivudo tendencijos.
„Iš neseniai taip madno pusiau berniuko moteris pasikeitė į žavingą, silpną angelą su lokanais ant galvos. Jau nematyti tų išmargintų, nuskustų kaklų, dabar iš po skrybėlės matyti ar mažytis mazgelis, ar ligi ausų siekiantis valiukas, o priešaky lokanai ir prie skruostų lokanai, o užpakaly, pakaušyje mažytė skrybėlaitė iš blizgančio šiauduko su mažu gėlyčių ar lapelių vainikėliu ir aplink banguojantis vualius…“, – rašoma žurnale „Moteris ir pasaulis“.
1938 m. laikraštis „Diena“ paskelbė, kad vidutiniškai lietuvaitės per metus nusiperka keturias sukneles, vieną apsiaustą, keturias skrybėles, tris poras avalynės ir išleisdavo 36 litus parfumerijai.