Mes „užkandame“ savo stresus. Įdomu tai, kad, anot genetikų, vienos tautos tunka labiau nei kitos: šiandien problemų dėl svorio neturi būtent tos tautos, kurių protėviai nestokojo maisto.
Daug įtakos svorio kaupimui vaidina paveldėtos pasąmonės programos, teigia psichoanalitikai.
Žmonių, kurie išgyveno karą, tremtį, badą, vaikai ir anūkai dažniausiai kenčia dėl persivalgymo.
Iš kartos į kartą perduodama baimė likti „be duonos kriaukšlės“ verčia mus privalgyti kuo daugiau, kai tik pasitaiko galimybė.
Savo lyties atmetimas (nepriėmimas savęs kaip moters ar kaip vyro), savo tėvų atmetimas (sūnus nepriėmė savo tėvo kaip vyro, nes laikė jį silpnu; dukra manė motiną esant nevykėlę arba auką po skyrybų su tėvu ir dėl tolesnio asmeninio jos gyvenimo)...
Atrodytų, koks čia ryšys tarp viso to ir nenugalimos traukos valgyti?
Tiesioginis. Organizmas, kurį kamuoja neišspręstos problemos ir konfliktai, siunčia primityvius signalus: ką nors reikia daryti!
O smegenys, nežinodamos priežasčių, „išverčia“ – valgyk!
Prisiminkime žaviąją ledi Di – princesę Dianą, kuri iki oficialių skyrybų su princu Čarlzu sirgo bulimija, tai yra nenumaldomu alkio jausmu.
Ji „užvalgydavo“ savo nesusiklosčiusį asmeninį gyvenimą, sutuoktinio neištikimybę, savo nesantuokinius ryšius, negalėjimą nieko pakeisti dėl to, kad „karališkojoje šeimoje taip nepriimta“.
Ir tik galiausiai pasiryžusi skandalingoms skyryboms, pakeitusi, regis, beviltišką situaciją,
Jos Didenybė užmiršo savo liguistą aistrą valgiui.
Seksualinis nepasitenkinimas, aukos savijauta, nevisavertiškumo kompleksas taip pat gali būti viršsvorio priežastis. Nesugebėjimas transformuoti ir išreikšti emocijų, adekvačiai reaguoti į stresą gali paskatinti poreikį atnaujinti garderobą.
Sunkiai išlaikoma neišsakytų jausmų našta reikalauja riebalinio šarvo, tvirtos sienos. Baimė būti dėmesio centre, nenoras būti pastebėtam, reikšmingam, – trumpai tariant, „baltos varnos“ kompleksas, permainų baimė taip pat priklauso paveldimoms programoms, kurios stimuliuoja papildomų kilogramų kaupimą.
Čia ir nemeilė sau, nepasitenkinimas savimi, pretenzijos, kurias mes patys pateikiame savo kūnui, nepasitenkinimas santykiais su aplinkiniais, ypač su artimaisiais.
Suklijuota pasąmonėje
Psichoanalitikai vartoja tokią sąvoką – „suklijavimas“.
Tarkime, tam tikra muzikinė kompozicija sukelia mums pozityvių emocijų pliūpsnį. Ir atvirkščiai: kuri nors dainelė priverčia nuliūsti, netgi sukelia sielvartą...
Reikalas tas, kad kai mes pirmąkart klausėmės šios muzikos, tai sutapo su tam tikru emociniu sprogimu – arba buvome svaiginamai laimingi, arba raudojome dėl netekties.
Ir tai buvo „suklijuota“ į vieną.
Tai tokia tiesioginė pasąmonės asociacija, kuri gali nutikti beveik su kiekvienu reiškiniu. Štai kadaise būtent šiame kambaryje žmogus patyrė neįprastą ramybės, komforto ir atsipalaidavimo jausmą. Pasąmonė „suklijavo“ šį kambarį būtent su šiais konkrečiais pojūčiais.
Kad ir kaip susierzinęs būsite, atsidūręs šioje patalpoje, jūs atsipalaiduosite ir imsite „murkti“.
Pagal tą pačią schemą pasąmonė priverčia savo šeimininką kaupti svorį.
Karjeros aušroje, pritrenkiamos finansinės sėkmės akimirką žmogus sveria centnerį. Jis laikosi dietos, po septintos valandos vakaro net nepažvelgia į šaldytuvą, kad nesusigundytų ir neprikauptų nereikalingų kalorijų.
Tačiau pasąmonėje jo šimto kilogramų kūnas mirtinai susiklijavęs su sėkmės ir finansinės gerovės pojūčiu.
Jis protestuoja prieš liesėjimą, nes bijo: kartu su juo ateis galas stabiliai sėkmei.
Pasąmonė bijo, kad su kiekvienu prarastu kilogramu ant žmogaus gali užgriūti problemos, sunkumai ir nesėkmės (nors iš tiesų to gali ir nebūti), ir kūnas ima jus ginti nuo galimos grėsmės pačiu efektyviausiu jam būdu – kaupti atsargas.
Realiai ir ilgesniam laikui sublogti žmogus gali tik pakoregavus pasąmonės „suklijavimą“ – kur sėkmės ir centnerio samprata negali egzistuoti atskirai.
Po gimdymo...
Kaip dažnai moterys negali atsikratyti antsvorio po gimdymo! Visokiausių dietų griebiasi, alina organizmą abejotino efektyvumo tabletėmis, kad tik susigrąžintų formas, kurias primena fotografijos...
Niekas nepadeda. Todėl, kad nėštumo periodas ir su juo susijęs didelis svoris tampa neatskiriami nuo laimės pojūčio. Būsimąją motiną saugo, maitina visokiais gardėsiais, paiso jos kaprizų... Ir bijo nuliūdinti. Kuri gi moteris nenorės, kad toks dėmesys tęstųsi amžinai?..
Vaikui jau mutuoja balsas, moters krūtį jis jau seniai suvokia kaip seksualinių fantazijų objektą, o ne maitinimo šaltinį, o „mamytė“ vis dar vaikšto „tame kūne“, nes ryšys tarp jos gabaritų ir dėmesio bei meilės nepakoreguotas.
Dažna moteris per porą mėnesių sugeba nusikratyti iki 10 kilogramų, tačiau bėda – per tris savaites jie vėl sugrįžta.
Būna ir atvirkštinių variantų. Štai liauna mergina jautėsi vieniša, jai nesisekė asmeninis gyvenimas (arba sunkiai sirgo), paskui ištekėjo (išsigydė) ir smarkiai priaugo svorio. Todėl, kad lieknumas jos pasąmonėje tvirtai susikibo su vienatve ir liga.
Permainų baimė
Dažnai nepavyksta numesti svorio dėl, iš pirmo žvilgsnio, paradoksalių priežasčių. Pavyzdžiui, seksualinio pobūdžio.
Apkūni moteris negali sulieknėti, nes jos pasąmonėje veikia tokia loginė grandinė: taip, aš apkūni, bet vyras mane ir tokią myli. Ir vaikai myli, o jeigu aš tapsiu liekna, į mane dėmesį atkreips kiti vyrai, sutuoktinis gali pavyduliauti, vaikai laikys vėjavaike ir lengvabūde, prarasiu jų pagarbą...
Žodžiu, man to nereikia. Rezultatas suprantamas.
Antsvorį augina permainų, potencialių sunkumų baimė.
Mat būti grakščiai – tai reiškia daugiau laiko skirti sau, vaikščioti į grožio salonus, sportuoti, atsisakyti dešrelių ir kitokių užkandžių...
Visa tai reikalauja daugiau laiko ir finansinių sąnaudų, kurios reikalingos, pavyzdžiui, sūnaus kompiuteriui pirkti. O dar ir dukrai reikia šio bei to...
Žodžiu, geriau būsiu stora. Taip ramiau ir naudingiau.
Beje, viso šio absurdo moteris gali nesuvokti – pasąmonės programa veikia be jos valios ir noro.
Kitos gali ilgai ir atkakliai kautis su viršsvoriu, tačiau nepasiekti jokių rezultatų, nes pati kova įdomesnė nei pergalė. Kol lieknėji, – turi ką aptarti su draugėmis...
Daugeliui moterų tai tampa ne tik gyvenimo būdu, bet ir gyvenimo prasme.
Stereotipai blogiau už kalorijas
Mums primesti stereotipai taip pat padeda kaupti svorį.
Nuo neatmenamų laikų daugelis žmonių turėjo aiškią asociaciją, kad apkūnumas – tai turtas, aukšta padėtis visuomenėje. O lieknumas – tai skurdas, žema socialinė padėtis ir pan.
Nenuostabu, kad žmogui, pasiekusiam sėkmės, gavusiam vadovaujamą postą, svoris auga ne tik visuomenėje, bet ir ant kūno.
Šiaip ar taip, verta prisiminti, kad antsvoris nėra „duotybė“.
Ši problema išsprendžiama.
Tačiau prieš kaunantis su riebalais tradiciniais metodais būtina pasąmonės programų korekcija. Tik tada dietos ir sportas duos apčiuopiamų ir stabilių rezultatų.