Kaip sako žurnalo „Cosmopolitan“ vyr. redaktorė Violeta Kalikauskienė, nors Lietuvoje vis dar gajus piktos senmergės su katinu stereotipas, ši klišė apie vienišas trisdešimtmetes pradeda klibėti. „Pažiūrėkite į mūsų prezidentę – nei vyro, nei vaikų nebuvimas jai nesutrukdė laimėti dviejų rinkimų. Ką ji veikė būdama 30-ies? Studijavo JAV ir kopė karjeros laiptais“, – atkreipia dėmesį ji.
Sovietmečiu netekėjusiai trisdešimtmetei išvengti menkinančio senmergės epiteto būdavo sunku. Tą patvirtina ir 1984 m. išleistos J. Zalyčio knygos „Meilės vardu“ citata: „Optimaliausiu vedybų laiku laikytinas tas amžius, kuris yra tinkamiausias vaikams gimdyti ir juos auginti. Moteriai – nuo 20 iki 26, vyrui – nuo 23 iki 35 metų.“
Šiais laikais, kai moterys karjeros aukštumų pasiekia pačiose įvairiausiose profesinėse srityse, minėtoje knygoje aprašomi sovietmečio „pamokymai“ galėtų ir prajuokinti: „...vis dėlto pradeda kelti nerimą tai, kad moteris, kurios pašaukimas – dovanoti pasauliui jaunąją kartą, sėdasi už traktoriaus vairo, taigi įgyja specialybę, kenkiančią normaliai nėštumo eigai, nekalbant jau apie profesijas, kurios iš viso yra nesuderinamos su vaikų auginimu...“
Siūlo pažvelgti į garsias moteris
V. Kalikauskienės nuomone, dabar moteris, peržengusi 30-ies slenkstį, tarsi įžengia į savo aukso amžių: ji atsigauna, išlaisvėja, atsikrato milijono kompleksų. Tokia moteris jau žino, kas yra, kas jai patinka, ko ji nori, moka tinkamai pasirūpinti savimi ir kitais, o jaunatviškas naivumas ir pirmi išsidraskymai jau praeityje, dabar lieka mėgautis vis dar trykštančia jaunatviška energija ir įgyta išmintimi.
Pašnekovė išskiria ir kitus pliusus – baigiasi ir finansinio nestabilumo metai, o rimtesni su vyresniu amžiumi susiję iššūkiai dar neužklupę.
„Kai kurie tyrimai net skelbia, kad tikroji laimė ateina sulaukus 33-ejų, o 35-eri yra apskritai „geriausias amžius“.
Stebiu garsias Lietuvos moteris ir galiu pasakyti, kad joms 30-imt tik į naudą. Kalbu apie Beatą Nicholson, Rimą Olberkytę, Kariną Krysko, Agnę Gilytę, Agnę Jagelavičiūtę. Visos žavios, įdomios ir gražios. Globaliu mastu 30 metų peržengusios moterys taip pat mėgaujasi šlove: Beyonce yra 35 metai, Katy Perry – 32 metai, geriausiai apmokamam modeliui Giselei Bundchen – 36 metai, „Victoria‘s Secret“ supermodeliams Adrianai Limai ir Alessandrai Ambrosio – po 35 metus“, – pavyzdžius pateikia V. Kalikauskienė.
Vienišos ir tuo patenkintos
Anot pašnekovės, tokio amžiaus moterys gali būti ir vienišos, ir laimingos vienu metu.
„Štai JAV tyrimų duomenimis, 75 proc. vienišų trisdešimtmečių moterų teigia, kad geriau bus vienišos ir laimingos, nei turės vyrą vien tam, kad jį turėtų. Tvirtą pagrindą po kojomis turinti, karjerą padariusi šiuolaikinė trisdešimtmetė dar pagalvos, ar jai verta tekėti. Ir jei nuspręs, kad verta, ieškos ne bet ko, o tokio vyro, kuris supras jos ambicijas ir su kuriuo vienys bendri interesai“, – kalba V. Kalikauskienė.
Psichologai taip pat pastebi, kad vis dažniau ir dažniau trisdešimtmetės ieško tokių partnerių, kurie jų gyvenimą papildytų, o ne vien dovanotų -ienės pavardę ir žmonos statusą. Jei anksčiau santuoka buvo iš esmės vienintelis priimtinas būdas mylėtis ir turėti vaikų, dabar taip nebėra.
„Apskritai vieniša trisdešimtmetė gali ir nesirinkti santykių, nes jos tiesiog kiti prioritetai. Kai tau dvidešimt, paprastai į kiekvieną vaikiną žiūri kaip į potencialų būsimą vyrą. Net ne todėl, kad labai nori ištekėti – tiesiog taip priimta. Juk ką pasakys giminės, draugai ar kaimynai, – svarsto pašnekovė. – O kai tau per trisdešimt, tu vis labiau supranti: nusispjaut, kas ką pasakys. Tai tavo gyvenimas ir tu gyveni jį taip, kaip nori. Ir jei tokiai trisdešimtmetei vienatvė ar skyrybos reiškia laimingesnį ir ramesnį gyvenimą, ji tokį ir pasirinks.“
V. Kalikauskienės teigimu, Vakaruose pastebima įdomi tendencija: su vienišomis trisdešimtmetėmis mielai romanus mezga keleriais metais jaunesni vyrai. Jiems patinka pasitikinčios savimi, karjerą padariusios, finansiškai savarankiškos partnerės. Jos rūpestingos, bet ne „mamiškos“, jos nesistengia keisti partnerio, o ir dramų su durų trankymais iš tokių sulauksi retais atvejais.
Gimdo vis vyresnės
Vis dėlto pašnekovė atkreipia dėmesį, kad yra ir kita medalio pusė: psichologai kalba apie vis labiau tarp tokio amžiaus moterų plintančią depresiją. „Anksčiau dvidešimtmetės tekėdavo, susilaukdavo vaikų ir po truputį kildavo (arba ne) karjeros laiptais. Dabar dėl vis vėlyvesnės santuokos ir vėlesnio nėštumo visa tai ir karjera susiveda į labai siaurą laiko tarpą, kuris išpuola būtent apie trisdešimtuosius gyvenimo metus. Tačiau susitvarkius su krize, prasideda pats smagumas“, – kalba ji.
Pašnekovė įsitikinusi, kad sveiką gyvenimo būdą propaguojanti šiuolaikinė trisdešimtmetė gali būti sveikesnė net už dvidešimtmetę – viskas pačios moters rankose.
„Žinoma, natūralus vaisingumas sulaukus 30-ies pradeda mažėti. Tačiau šiuolaikinis pagalbinis apvaisinimas padeda išspręsti labai daug problemų. Daugėja pirmą kartą gimdžiusių moterų, kurioms per 30. Jos vis dar energingos, stiprios, drauge – ir brandesnės, sąmoningai pasirenkančios motinystę.
Amerikoje moterys, sulaukusios 35-erių ir daugiau, gimdo dažniau nei paauglės. Dabar tokių – 1 iš 7, o prieš 40 metų buvo 1 iš 100. Lietuvoje pastebimos lygiai tokios pat tendencijos. Pavyzdžiui, nuo 2000-ųjų beveik du kartus padaugėjo gimdančių 30-ties, 39 metų moterų“, – statistiką pateikia V. Kalikauskienė.
Laikydavo senomis bobomis
Istorikė Jolanta Karpavičienė kviečia pažvelgti į senųjų LDK laikų moters gyvenimą, kai minėta statistika būtų buvusi visiškai neįsivaizduojama. Pašnekovė pasakoja, kad moterys tekėdavo įvairaus amžiaus, bet dažniausiai tai padaryti suspėdavo jau iki 17–18 metų. Tuo metu tik ištekintos jaunutės merginos vaikus imdavo gimdyti tiesiog vieną po kito.
„Bajorės ir kitos kilmingosios vaikus iškart atiduodavo žindyvėms, joms baigdavosi laktacija ir iš esmės iš karto prasidėdavo kitas nėštumas. Pavyzdžiui, Bona Sforza yra puikus to pavyzdys, nors ji buvo ištekinta santykinai vėlai – būdama 24 metų. Taigi pažvelkite į metus – jos vestuvės įvyko 1518 m., pirmoji dukra gimė 1519 m., o šeštą vaiką ji gimdė 1527 m. Vadinasi, tikrai galima sakyti, kad gimdė ji pamečiui, nes tokia buvo moters priedermė“, – dėsto J. Karpavičienė.
Kalbėdama apie tų laikų trisdešimtmetes pašnekovė prisimena vieną iš Radvilienių, kuri ryžosi sulaužyti taisyklę ir antrą kartą iš meilės ištekėjo už žemesnio statuso žmogaus. „Būdama maždaug 38 m. susirašinėdama su mylimuoju ji koketavo: aš esu sena boba ir tu į mane nežiūrėsi. Tokių perliukų tikrai yra“, – juokiasi istorikė.
Netekėjusioms tekdavo pasitraukti
Ji akcentuoja, kad vienas iš esminių žmonių gyvenimus apibrėžusių dalykų tuo metu buvo socialinis statusas, o merginų atveju nepaprastai svarbios vedybos. „Kai mergina išteka, tuomet jos statusą apibrėžia jos vyro padėtis. Tarkim, jei miestiečiui pasisekdavo savo dukrą ištekinti už bajoro, tai būdavo labai gera socialinė partija, nes merginos statusas visuomenėje pakildavo. Tai nulemdavo tolimesnio moters gyvenimo kokybę. O neištekėjusi moteris, grubiai tariant, buvo socialinis nulis“, – kalba J. Karpavičienė.
Būti netekėjusiai, kaip sako pašnekovė, buvo tam tikra išimtis iš socialinės taisyklės ir tikrai nepageidautina. Vienas iš būdų spręsti tokios padėties klausimą būdavo vienuolynai – netekėjusios merginos susiedavo savo gyvenimus su Dievu.
Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad net pilnametystė būdavo nustatoma pagal santuoką. „Kai mergina ištekėdavo ir sukurdavo šeimą, jau būdavo sakoma, kad ji suėjo „pilnus metus“. Nors iš tikro egzistavo ir tam tikra metų kategorija, tam tikra fiziologinė branda, kurią pripažino ir Bažnyčia, ir pasaulietinė teisė.
Pagal Bažnyčią buvo laikoma, kad mergaitė gali tekėti būdama trylikos metų, vyrams šis amžius taikomas 18 m. Lietuvoje metų kategorijos buvo apibrėžtos pagal statutus: pagal pirmąjį (1529 m.) ir antrąjį (1566 m.) statutus merginoms tie brendimo metai apibrėžti 15 m., o pagal trečiąjį statutą (1588 m.) priskiriama bažnytinės teisės nustatyta 13 m. kategorija“, – dėsto J. Karpavičienė.