Klastinga liga prisėlino tyliai
Iš pradžių, kai ponia Danė pajuto skausmus ties čiurnomis, riešais ir keliais, didelio dėmesio tam neskyrė, galvodama, kad tai kasdienio judraus darbo su jaunomis gimnastėmis pasekmė – juk reikia šokinėti ir su šokdyne, judėti su lanku, kamuoliu. „Judesiai - choreografo kalba. Galvojau, kad tą skausmą sukelia tiesiog nuovargis, nes nuolat juda kojos, rankos, visas kūnas“, - pasakoja moteris, kurios iki šešiasdešimtmečio nekankino jokios ligos.
Po kurio laiko, kai skausmai nesiliovė, ji kreipėsi į reumatologą. Buvo nustatyti artrito požymiai. Tačiau ir šiandien D.Slavinskienė nežino, kas sukėlė šią ligą. Svarsto, gal tam įtakos turėjo po erkės įsisiurbimo persirgta Laimo liga. Giminėje reumatoidiniu artritu, kuris gali būti paveldimas, niekas nesirgo.
Reumatologas jai paskyrė vaistus ir moteris beveik pamiršo ligą. Tačiau maždaug prieš šešerius metus vienos kelionės metu staiga visą kūną, ypač pečius, surakino skausmai. Liga, iš pradžių pasireiškusi palyginti lengvais požymiais, tuomet smogė iš peties.
Išsigelbėjimas – biologinė terapija
Santariškių klinikų Reumatologijos centre jai buvo atlikti išsamūs tyrimai ir paskirtas gydymas biologine terapija. Savijauta iš karto pagerėjo. „Jaučiausi, kaip ant sparnų“, - prisimena pirmuosius gydymo biologine terapija žingsnius moteris.
Tačiau po kurio laiko ėmė tinti jos rankų riešai, pirštai. Teko atlikti rankų chirurgines operacijas. Bet baisiausia, kad liga palietė ir moters pėdas: kojų pirštai pradėjo „lipti“ vienas ant kito, kraipytis ir sukinėtis, ant kojų padų atsirado nuospaudos. Ją kankino baisūs skausmai, dirbo ir vaikščiojo šlubuodama.
„Šios operacijos bijojau ir ją vilkinau. Bet prieš porą metų vis dėlto teko ryžtis, nes pėdos buvo smarkiai deformuotos, išplatėjusios, labai skaudėjo. Dabar visas likimo drauges, sergančias reumatoidiniu artritu, drąsinu ir raginu kuo greičiau ryžtis operacijai ir nebijoti“, - sako vėl dailiomis ir neskausmingomis pėdomis besidžiaugianti moteris.
Į darbą eina kaip į šventę
Klastinga liga maždaug po ketverių metų gydymo vienos rūšies biologiniais vaistais, vėl parodė aštrius dantis. Artritas prisitaikė prie vaistų, atsirado skausmų, rankų pirštai, riešai iš ryto būdavo vėl surakinti, skausmingi, tino ir kojų keliai, buvo sunku lipti laiptais.
D.Slavinskienei pasisekė – jai buvo pritaikyta biologinė terapija kitos rūšies vaistais, kuri iš esmės pagerino ligonės savijautą.
„Ši liga – visam likusiam gyvenimui. Apie save ji vis primena rytais sustingusiomis rankomis, ypač, kai keičiasi orai. Tačiau vartojant tinkamus vaistus, maistą, darant specialią mankštą ir labai savimi rūpinantis, galima gyventi kokybiškai. Į darbą einu kaip į šventę ir norisi, kad ji tęstųsi kuo ilgiau“, - dėl ligos atsisakyti mėgstamo darbo dar ilgai neplanuoja buvusi balerina.
Specialisto komentaras
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reumatologijos centro vadovė prof. dr. Irena Butrimienė:
- Reumatoidinis artritas – lėtinė, progresuojanti, uždegiminė autoimuninės kilmės liga, kuri gali pakenkti daugelį kūno sąnarių. Liga gali būti mažiau ar daugiau agresyvi. Šios pacientės artritas – labai agresyvus. Be to, ji į mūsų rankas pakliuvo gana vėlai, kai liga buvo jau padariusi juodą darbą. Tiesa, pritaikius gydymą biologiniais vaistais, ją pavyko stabilizuoti.
Ši liga iki tikrą revoliuciją reumatologijoje padariusios biologinės terapijos eros buvo baisus nuosprendis – žmonės tapdavo visiškai neįgalūs, dažniausiais būdavo prikaustyti prie vežimėlio, o sąnarius tekdavo protezuoti.
Perversmas įvyko maždaug prieš 15 metų – biologinė terapija reumatoidiniu artritu sergantiems žmonėms leidžia gyventi pakankamai kokybišką gyvenimą, dirbti, mokytis, kurti šeimas, susilaukti vaikų.
Tačiau problema ta, kad daugeliu atveju Lietuvoje negalime taikyti individualaus gydymo biologine terapija, nes dėl menko kompensavimo ją galime skirti tik pavieniams pacientams. Mat, kai pacientui pirmo pasirinkimo vaistai pradeda nebeveikti dėl autoimuniškumo (organizmas prieš vaistus ima gaminti antikūnus), jam reikalingi kiti biologiniai vaistai.
Tačiau jie yra brangesni už pačius pigiausius biologinius vaistus, todėl kompensuojamą individualų gydymą biologiniais vaistais galime skirti tik vos vienam kitam. O poreikis yra visiškai kitoks: maždaug 70 procentų pacientų tiktų pirmos eilės pigesni biologiniai vaistai, likusiems ligoniams reikia individualios terapijos. Ypač tai pasakytina apie biologinės terapijos vaistus kitoms, ne mažiau sunkioms reumatinėms ligoms – psoriaziniam artritui ir ankiloziniam spondilitui.
Apie šią problemą su Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės ligonių kasos atstovais diskutuojame jau penkerius metus, bandydami įrodyti, kad, pacientui skirdami pigesnį, tačiau mažai efektyvų vaistą, tiesiog švaistome pinigus.
Problema tarsi suprantama, tačiau kiek brangesniems vaistams vis nerandama kompensavimo mechanizmo. Pasaulyje tokie mechanizmai lengvai surandami, nes aišku, kad skiriant nepakankamai efektyvų, nors ir pigesnį vaistą, pinigų išleidžiama žymiai daugiau.
Liūdniausia, kad vaistų yra, tik jie prieinami ne visiems.