Jaunas vyrukas dėl karpos ant varpos po ilgo kentėjimo ir savigydos pagaliau kreipėsi į gydytoją. Jam buvo atlikta operacija stacionare, po to jaunuolis buvo nusiųstas tęsti gydymą į pirminės sveikatos priežiūros centrą. Čia jis susidūrė su aiškiai išreikštu chirurgo ir ypač slaugytojos, kuri buvo vyresnio amžiaus, nepasitenkinimu: „Ką, negali pats persirišti?“. Kai jaunuolis pasakė, kad medikai turėtų vienodai gydyti tiek ranką, tiek lyties organus, jam atrėžė: „Ranka yra ranka, o čia jau kas kita“.
Apie kokias ligas žmonės gėdijasi pasakoti?
Gydytojas urologas, seksologas dr. Mindaugas Danilevičius kaip „nepopuliariausias ir gėdingiausiais“ ligas pirmiausia įvardino šlapimo nelaikymą, lytinę disfunkciją, vėžį. Gydytojo nuomone, vyrai labiau nei moterys jaučia gėdą, jaudinasi dėl neigiamos aplinkinių reakcijos į jų negalavimą. Urologinės ligos ar seksualiniai negalavimai dažnam vyrui asocijuojasi su impotencija, o apie tai kalbėti yra kone tabu.
Psichologė, psichoterapeutė Žana Blaževičienė teigia,kad žmonės dažniausiai slepia įvairias priklausomybes, taip pat vengia kalbėti apie nerimą ir depresiją, panikos priepuolius, seksualinius sutrikimus. Psichologė atkreipė dėmesį, jog apie kai kurias ligas ar psichologines problemas žmonės nekalba net su artimaisiais, nes bijo jų reakcijos. Mat žmogus, pasiskundęs, pvz., kad jam užeina keistos baimės, kad jis panikuoja be aiškios priežasties, dažniausiai sulaukia ne supratimo ir pagalbos, o išgirsta pamokymą: „Ką čia išsigalvoji, praeis“ ir pan. Priklausomas nuo alkoholio ar azartinių lošimų žmogus, užuot sulaukęs supratimo ir skatinimo kreiptis pagalbos, dažniausiai girdi pamokymą: „Susiimk, turėk valios, juk esi protingas žmogus“.
Ž. Blaževičienė pastebėjo, jog žmonės, kurie lankosi pas psichikos sveikatos specialistą, dažniausiai tai slepia nuo kitų. Aplinkiniai mato depresyvų, niūrų, uždarą ar nuolat piktą ligotą žmogų, o po kiek laiko būklė ima gerėti ir galop žmogus tampa sveikas. Tuomet išvada jiems peršasi savaime – „mes juk sakėm, kad tos nesąmonės praeis.
Tyla žudo, kalbėjimas gydo
Dr. M. Danilevičius išsakė nuomonę, kad žmonės, kurie vengia kalbėtis su aplinkiniais apie savo sveikatos sutrikimus ir delsia kreiptis pagalbos, darosi irzlūs, išgyvena gėdą, nerimą, save graužia iš vidaus ir tai ženkliai prisideda prie ligos progresavimo.
Psichologė Ž. Blaževičienė, kaip ypač skaudžią problemą, išskyrė depresiją. Žmogus, susirgęs depresija, tampa apatiškas, praranda darbingumą, negali prisiversti atlikti elementarių namų ruošos darbų ir dažnai net šeimos nariai, kurie patys nėra patyrę depresijos ir neturi žinių apie šį sutrikimą, tokį žmogų pavadina tiesiog tinginiu. Psichologė pabrėžė, kad jokiu būdu nereikėtų žmogaus kaltinti ar lyginti jo su kitais žmonėmis, kurie susitvarkė su „daug didesnėmis“ problemomis. Susirgęs depresija žmogus yra labai pažeidžiamas ir girdėdamas priekaištus bei savęs sumenkinimą pradeda manyti, kad išties yra nevykėlis ir pats kaltas dėl savo būsenos. Bijodamas kalbėti žmogus užsidaro savyje, vengia bendrauti, o tai stumia į saviizoliaciją ir ši būsena gali privesti iki savižudybės.
Pasak Ž. Blaževičienės, tam tikrais atvejais prieš viešinant savo fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus būtina atidžiai pasirinkti pašnekovus. Žmogus, išdrįsęs prabilti apie savo negalavimus su aplinkiniais, kurie išklausys ir parodys supratimą, gauna dvigubą naudą. Pirma – palengvėja, nes žmogus išsikalba, kitaip tariant – nuima akmenį nuo širdies. Antra – išgirsta kitų žmonių, patyrusių panašias problemas, asmeninę gydymosi patirtį bei gauna patarimų ir rekomendacijų, kur ir į ką kreiptis.
Kodėl žmonės nekalba apie ligas?
Psichologė Ž. Blaževičienė teigė, jog kiekvienas žmogus turi asmeninę „privačią teritoriją“, t.y. sritį, į kurią įsileidžiama arba ne. Ne visi žmonės yra psichologiškai pasiruošę viešinti savo sveikatos bėdas net specialistams, nes kalbėjimas apie ligą gali būti skausmingesnis išgyvenimas nei pats sutrikimas.
Gydytojo M. Danilevičiaus nuomone, žmogaus kalbėjimą apie ligas nulemia tradicijos šeimoje ir visuomenėje. Tiesiog nuo mažens žmogui yra suformuojama nuostata, apie ką galima kalbėti, o apie ką geriau patylėti. Be to, yra retų ligų, apie kurias žmonės nekalba, nes supratimo iš aplinkinių nesulauks, o tik pagūžčiojimo pečiais.
Žmogaus uždarumą gali lemti ir neigiama gydymosi patirtis, kai vietoj pagalbos sulaukiama nesupratimo ar kritikos.
M. Danilevičius pastebėjo, jog gydant retesnes ligas, ypač tais atvejais, kai atliekama chirurginė intervencija, geriausia, kad visą gydymo eigą prižiūrėtų ir kontroliuotų operaciją atlikęs gydytojas.
Aš sergu, bet pas gydytoją neisiu
Yra žmonių, kurie nuolat kalba apie savo sveikatos negalavimus, tačiau į gydytojus nesikreipia. Psichologė Ž. Blaževičienė pastebėjo, kad kalbėdami apie ligas žmonės, ypač vyresnio amžiaus, siekia gauti aplinkinių dėmesio bei atrasti bendraminčių. Dalis žmonių, tiek jaunų, tiek vyresnių, nesigydo, nes pagalbos kreiptis trukdo žema savivertė, jie neturi suformuotų savirūpos įgūdžių ir pas gydytojus nueina tik tada, kai nebegali kentėti skausmų ar kai šeimos nariai primygtinai reikalauja kreiptis pagalbos.
Gyvenime būna išskirtinių atvejų, kai nuo kalbų pereiti prie darbų padeda drastiškos priemonės. Vienas vyras, daug metų kentęs nuolatinius žmonos nusiskundimus ir niekaip negalėjęs prikalbinti jos gydytis, kategoriškai pareiškė, kad su ja kalbės tik tada, kai ji pasitikrins sveikatą. Po trijų dienų tylos žmona pagaliau nuėjo į polikliniką.
Kaip žmones paskatinti kreiptis pagalbos?
M. Danilevičius, kaip vieną veiksmingiausią priemonių, skatinančių žmones kreiptis į gydytoją, įvardino populiarias TV laidas apie sveikatą, kuriose atvirai ir informatyviai kalbama apie sveikatos problemas. Antroje vietoje – internetas, kuris ypatingas tuo, kad įvairiuose forumuose, komentarų skiltyse galima anonimiškai diskutuoti ir dalintis asmenine gydymosi patirtimi bei rasti daug išsamios informacijos apie sveikatos sutrikimus ir gydymo metodus.
Psichologė Ž. Blaževičienė pastebėjo, kad daugėja žmonių, kurie į psichikos sveikatos specialistus kreipiasi su šeimos gydytojo siuntimu. Nuo seno žinoma, jog „visos ligos nuo nervų“, tačiau tai pripažinti dažnas žmogus nenori ir kankinamas vienokio ar kitokio psichosomatinio sutrikimo, vis ieško „tikros“ ligos, nors tyrimai jokių fizinės sveikatos sutrikimų nerodo. Jei žmogus pasiduoda šeimos gydytojo įkalbinėjimui ir atvyksta pas psichologą ar psichoterapeutą, čia paaiškėja, kad, pvz., galvos skausmai ar skrandžio veikla sutrikusi nuo nuolatinės įtampos, konfliktų šeimoje ar „nervinimosi“. Tokiais atvejais padeda ne tabletė ar mikstūra, o asmenybinių bei tarpasmeninių problemų suvokimas ir gyvenimo būdo korekcija.
Kalbėdama apie depresiją, priklausomybes bei kitus psichikos ir elgesio sutrikimus, psichologė sakė, kad neretai būtinas artimųjų ar kitų, autoritetingų žmonių postūmis, nes sergantis asmuo būna nekritiškas savo elgesiui ir nesugeba atsakingai pasirūpinti savo sveikata.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!