Nors triatlono distancijų taip pat yra įvairių, didžiausias iššūkis triatletams yra „Ironman“ varžybos, kuriose tenka įveikti išties didelius atstumus pasikliaujant tik savo kūnu. „Ironman“ arba klasikinio triatlono varžybos yra laikomos viena sunkiausių vienadienių rungčių pasaulyje. Jos metu plaukiant (3.8 km), minant dviratį (180 km) ir bėgant maratoną (42 km) per mažiau nei 17 valandų įveikiama 226,2 km trasa. Tačiau dažnai sakoma, kad pasiruošimas šioms varžyboms yra net sunkesnis už jas pačias. Būtent todėl, „Affidea klinikos“ sporto medicinos gydytojo M. Abraškos teigimu, tokiam iššūkiui ruoštis reikia ruošis itin atsakingai, vertinant ne tik treniruočių krūvį, bet ir fizines ar net psichologines galimybes.
Pasiruošimas prasideda dar žiemą
Sporto mėgėju save vadinantis Mindaugas Janulionis, „Geležinio žmogaus“ titulą gavęs praėjusiais metais, įveikus „Ironman“ varžybas Kopenhagoje, sako, kad tikslingas pasiruošimas pilno nuotolio distancijai užtruko beveik dvejus metus, o skaičiuojant nuo pirmojo oficialaus bėgimo, daugiau nei 5 metus. Pirmiausia jis išbandė visas triatlono disciplinas atskirai, o krūvį didino pamažu.
„Tokio lygio varžyboms reikia pribręsti. Pamenu, kažkada ir 5 km bėgimo trasa buvo iššūkis, tačiau tinkamai treniruojantis ir reguliariai tikrinantis sveikatą, distancijas ir krūvius palaipsniui galima didinti. Manau, jog norint įveikti „Ironman“ distanciją, prieš tai būtina išbandyti visas trumpesnes triatlono distancijas, pradedant nuo sprinto, tęsiant olimpine distancija bei puse „Ironman“, kai atitinkamai įveikiama 1,9 km plaukte, 90 km dviračiu ir 21 km bėgte. Elgiantis protingai ir saugant savo sveikatą, pasiruošimas kelis kartus ilgesnei trasai, tai yra pilnajai „Ironman“ distancijai, neįmanomas per kelis mėnesius ar net metus. Laiko tam reikia kur kas daugiau“, – sako M. Janulionis.
Jis atkreipia dėmesį, kad ilgos valandos praleistos sportuojant, šalia darbo ir kitų asmeninių įsipareigojimų, išties vargina, todėl būtina ne tik pačiam stebėti organizmo siunčiamus signalus, bet ir konsultuotis su gydytojais specialistais bei reguliariai atlikti tam tikrus testus ir tyrimus.
„Vyrauja mitas, kad mėgėjams nėra ko lankytis pas sporto medikus. Priešingai, tai daryti būtina, nes didžiausias pavojus kyla tiems, kurie intensyviai sportuoja, o priežiūros nesulaukia išvis arba ji yra minimali. Sveikatos patikra bent du kartus per metus yra būtina“, – kalba „geležiniu žmogumi“ tapęs M. Janulionis.
Už ištvermę dar svarbesnė sveikata
„Ironman“, kaip ir visos didelės ištvermės reikalaujančios varžybos, turi ir „liūdnąją statistiką“ – atvejus, kai varžybos baigiasi dalyvio trauma ar net mirtimi. Sporto medicinos gydytojas Mantas Abraška atkreipia dėmesį, kad didelės dalies tokių mirčių priežastis buvo pražiūrėti sveikatos sutrikimai, kurių buvo galima išvengti.
„Gana daug sportininkų mėgėjų yra linkę susitelkti tik ties ištverme ir ignoruoti sveikatą. Nebūtina būti profesionaliu sportininku norint išmėginti save tokiuose iššūkiuose, tačiau jokiu būdu negalima palikti net mažiausių sutrikimų galimybės, nes tai varžybų metu gali būti lemtinga klaida. Tokio tipo varžybos yra gana ekstremalus krūvis organizmui, todėl ignoruoti apskritai negalima nė vieno rodiklio, kuris atsiduria už normos ribų, nes kritiniu momentu jis gali būti lemtingas“, – sako gyd. M. Ambraška.
Gydytojo teigimu, Sporto medicinos ir tyrimų laboratorijoje „LTeamLAB“ atliekami tyrimai gali suteikti labai daug informacijos ir numatyti, ar organizmas yra pajėgus pakelti tokį fizinį krūvį, kiek ir kokio pasiruošimo jam reikės labiausiai, taip pat aptikti galimas sveikatos problemas, net jei simptomai dar nepasireiškė.
„Apie organizmo būseną daug gali pasakyti kardiopulmoninis tyrimas, laktatinių slenksčių nustatymo testas. Jais galima įvertinti, kaip organizmas pasisavina deguonį, o širdies ir kraujagyslių sistema reaguoja į didėjantį krūvį. Apie žmogaus sveikatą daug pasako ir kompleksiniai kraujo tyrimai. Atliekant juos galima nustatyti vidaus organų funkciją, hormoninius bei homeostazės svyravimus, aktualių elementų koncentracijas, kas didžiąja dalimi priklauso nuo homeostazės efektyvumo“, – teigia sporto medicinos gydytojas M. Ambraška.
Tinkamai pasiruošti padės tinkami tikslai
„Ironman“ varžybas taip pat ne kartą įveikęs „Lietuvos triatlono taurės“ vienas iš idėjinių organizatorių Mantas Marcinkevičius sako, kad kiekvienam norinčiam tai išbandyti nuosekliai treniruotis derėtų bent pusę metų, o visa kita priklauso nuo keliamų tikslų.
„Jei tikslas yra tiesiog įveikti distanciją per nuostatuose įvardintą laiko limitą, tereikia išmokti plaukti beveik 4 km, sugebėti nenugriūti ir nesusižeisti važiuojant dviračiu 180 km ir bent ristele įveikti maratoną, tačiau tai nebūtų itin atsakingas požiūris į savo paties sveikatą“, – sako M. Marcinkevičius.
Triatletas sako, kad savo pirmąsias „Ironman“ varžybas įveikė nežiūrint laiko, o stebint pulsą: „Saugojau save, visai nesekiau greičio, tik stebėjau širdies dažnį ir neleidau jam kilti aukščiau nei buvau numatęs su gydytojais ir treneriais. Tokia strategija padėjo sėkmingai baigti distanciją, kas ir buvo pirminis tikslas“, – sako „geležinis žmogus“.
M. Marcinkevičius tokiu principu vadovautis siūlo ir kitiems sportininkams mėgėjams, ketinantiems mesti sau „geležinio žmogaus“ iššūkį, mat daugumos naujokų pagrindinė klaida yra ta, kad varžybų pradžioje pervertina savo jėgas, startuoja per stipriai ir vėliau patiria tai, kas vadinama „siena“, kai netenkama jėgų tiek fiziškai, tiek psichologiškai ir dažnu atveju nebaigia distancijos.
Tačiau, pabrėžia jis, jei siekiama ne tik įveikti trasą, bet ir parodyti rezultatą ar užimti tam tikrą vietą, pasiruošimas turi būti itin kruopštus, reikalaujantis ženkliai daugiau valandų sporto, o visas procesas privalo būti stebimas ne tik trenerių, bet ir medikų.
Tiesa, M. Marcinkevičius priduria, kad „Ironman“ varžybose svarbus ir sėkmės faktorius: kai trasoje praleidžiama daugiau nei 10 valandų, gali nutikti visko – plaukime gauti smūgių į visas kūno vietas, pradurti dviračio padangas ar patirti kitų techninių gedimų, taip pat gali pradėti trinti apranga, batai, sustreikuoti skrandis. Šiais atvejais gydytojai nepadės, nes trasoje pagalba iš šalies neleidžiama, tačiau prieš didįjį startą reikia būti tinkamai pasiruošus psichologiškai ir žinoti, jog kelerių metų darbas gali baigtis ne dėl organizmo, bet dėl technikos gedimo, – sako M. Marcinkevičius.