Tik kad ir kaip nemalonu, apsinuodijimo grybais atvejų niekaip nemažėja. Akivaizdu, kad šį tą apie grybus būtina žinoti, norint išvengti sveikatos problemų. Kad netaptumėte neapdairumo arba nežinojimo auka ir per atsitiktinumą neparsineštumėte namo netinkamų grybų, susipažinkite su toliau pateikta informacija iš svetainės botanichka.ru.
Atkreipiame dėmesį, kad visi toliau duodami patarimai aktualūs tik tuo atveju, jei skiriate valgomus grybus nuo nevalgomų. Bet jei net to nesugebate padaryti, geriau susilaikykite nuo grybų rinkimo arba darykite tai prižiūrimi patyrusio grybautojo.
Kuo vertingi grybai
Grybai – vertingas maisto produktas, išsiskiriantis unikalia sudėtimi. Grybuose daug vandens – net 80–90 proc., o sausąją dalį daugiausia sudaro baltymai. Matyt, dėl šios priežasties kai kurie žmonės grybus vadina miškų mėsa.
Į grybuose esančių baltymų sudėtį įeina beveik visos aminorūgštys, įskaitant ir pačias būtiniausias. Angliavandenių grybuose gerokai mažiau nei baltymų, be to, grybų angliavandeniai skiriasi nuo tų, kurių yra augaluose.
Grybuose visiškai nėra krakmolo, užtat yra glikogeno. Grybuose esama specifinio cukraus – trehalozės. Juose taip pat yra įvairių riebalinių medžiagų, kurios gana gerai pasisavinamos.
Grybuose yra įvairių organinių rūgščių ir gausus kiekis vitaminų – A, B1, B2, C, D, PP. Juose daug geležies, kalio, fosforo, kalcio, natrio. Yra ir tokių elementų kaip varis, cinkas, jodas, fluoras, manganas.
Dėl šitokios savo sudėties grybai laikomi pilnaverčiais maisto produktais, kuriuose yra visų žmogaus organizmui būtinų maistinių medžiagų – baltymų, angliavandenių, riebalų, vitaminų ir mineralinių druskų.
Pagal maistinį vertingumą grybus galima suskirstyti į keturias kategorijas.
• Pirmai – vertingiausiųjų – kategorijai priskiriami tikriniai baravykai, rudmėsės ir gelsvieji piengrybiai.
• Antrą kategoriją sudaro mažiau kokybiški grybai: raudonikiai, lepšės, kazlėkai, šilbaravykiai.
• Trečios kategorijos atstovai – aksombaravykiai, ūmėdės, voveraitės, kelmučiai.
• Ir pagaliau ketvirtą kategoriją sudaro mažiausiai vertingi grybai, tokie kaip kai kurių rūšių ūmėdės, paberžiai, paprastosios kelmiukės ir kt.
Kokį pavojų gali kelti net valgomi grybai
Pavojų žmogui gali kelti grybuose besikaupiančios sunkiųjų metalų druskos ir kitos kenksmingos medžiagos. Su iškrentančiais krituliais ant grybų patenka teršalai iš pramoninių objektų, automobilių išmetamos dujos, įvairūs žemės ūkyje naudojami chemikalai.
Vis dėlto didžiausias kiekis pavojingų medžiagų į grybus patenka iš dirvožemio, kuriame vystosi grybiena. Patys pavojingiausi elementai – tirpios sunkiųjų metalų (gyvsidabrio, švino, kadmio, arseno) druskos, radioaktyvūs elementai (cezis 137, stroncis), taip pat pesticidai ir herbicidai. Pastarieji nesuskyla net apdorojant grybus termiškai ir gali sukelti rimtų sveikatos problemų.
Pagal polinkį kaupti cezį 173 grybus galima suskirstyti į keletą toliau išvardytų tipų.
• Akumuliatoriai (rudakepuriai aksombaravykiai, rudmėsės, tikrieji kazlėkai, raukšlėtieji gudukai, geltonieji kazlėkai, rudieji piengrybiai).
• Gausiai kaupiantys radionuklidus (juodmėsės ūmėdės, voveraitės, piengrybiai paberžiai, žaliuokės, lepšės, juodieji grūzdai).
• Vidutiniškai kaupiantys radionuklidus (paprastieji kelmučiai, ūmėdės, tikriniai baravykai, raudonviršiai).
• Menkai kaupiantys radionuklidus (juodkotės ugniabudės, skėtinės žvynabudės, kreivabudės, karpotieji pumpotaukšliai, pievagrybiai, lelijinės stirnabudės).
Bendro pobūdžio nuorodos grybautojams ir grybų mėgėjams
Eidami grybauti apsirenkite kuo patogiau. Pasirinkti drabužiai turi teikti maksimalią apsaugą nuo vabzdžių, ypač – erkių. Marškinėliai turėtų būti ilgomis rankovėmis, su rankogaliais. Kelnes reikia susikišti į batus (taip pat į kojines). Šiukštu neikite į mišką su įsispiriamu apavu arba atviromis basutėmis. Galvos apdangas – privaloma grybautojo aprangos dalis. Jei plaukai ilgi, juos reikia susiriški. Neprošal su savimi turėti flakonėlį repelento (vabzdžių baidiklis).
Ruošdamiesi į mišką įsimeskite į krepšį geriamojo vandens buteliuką – jo tikrai gali prireikti. Dar žinokite, kad bus geriau, jei grybavimo žygyje jus lydės patyręs grybautojas.
Geriausia į mišką eiti ryte, kol saulė dar nespėjo įšildyti grybų ir jie tikrai išsilaikys pačios geriausios kokybės iki galėsite juos nudoroti.
Renkamus grybus geriausia dėti į pintinę: tada jie nesušils, kol parsinešite namo. Deja, maišelyje iš miško atkeliavę grybai gali būti praradę kokybę.
Rauti grybus reikia labai atsargiai, sukamuoju judesiu, stengiantis nesuardyti miško paklotės.
Išrautus grybus reikia iš karto apvalyti nuo žemių ir kitų nešvarumų, o žemėtą koto pagrindą – nupjauti. Į pintinę grybus reikia krauti taip, kad kepurėlės būtų nukreiptos į apačią (tada jie mažiau sutrupės ir nesupurvins šalia esančių grybų). Grybus ilgais kotais geriau ne statyti, o guldyti.
Laibai svarbu pasirinkti grybavimui tinkamą vietą. Šiukštu nerinkite grybų netoli greitkelių, pramoninių objektų, prie geležinkelių, žemės ūkio laukų, šiukšlynų ir kapinių. Saugiu laikomas 500 metrų atstumas nuo kaimo kelio ir 1 000 metrų – nuo greitkelio.
Galima rinkti tik puvimo požymių neturinčius, nesukirmijusius grybus. Senus geriau palikti nė nejudinus, kadangi juose ypač greitai kaupiasi žmogui pavojingos medžiagos.
Grybų geriau nerinkti iš karto po užsitęsusio sausros laikotarpio, nes tada juose susikaupęs radionuklidų ir sunkiųjų metalų druskų kiekis būna maksimalus.
Valyti grybus reikia iš karto, vos grįžus iš miško. Grybai greitai genda, o jų skilimo produktai gali kelti grėsmę sveikatai.
Norint sumažinti grybuose esančių radionuklidų kiekį, galima užmerkti juos į pasūdytą vandenį ir kelias valandas pamirkyti, o tada virti taip pat pasūdytame vandenyje. Nuovirą reikia išpilti.
Konservuotus grybus galima ne ilgiau kaip metus lakyti vėsioje patalpoje.
Pakelėse ir kitose atsitiktinėse vietose grybų geriau nepirkti. Juk nežinote, ar juos parduodantys žmonės laikėsi higienos reikalavimų, taigi, rizikuojate prisišaukti kokių nors žarnyno problemų. Tarp parduodamų sveikų grybų gali būti ir sukirmijusių arba senų. Be to, grybauja juk ne vien puikiai grybus pažįstantys asmenys, todėl gali būti, kad, pirkdami grybus iš šalia kelio stovinčio prekeivio, įsigysite ne tik valgomų, bet ir nuodingų.
Dabar jau metas apibendrinti visą pateiktą informaciją, kad kuo geriau ją įsimintumėte. Toliau surašytos pagrindinės saugaus grybavimo ir grybų laikymo taisyklės.
• Grybauti reikia tinkamai apsirengus ir pasiėmus pintinę.
• Grybauti geriau ryte ir ne vieniems.
• Grybus svarbu rinkti saugiose, pakankamai nuo teršalų šaltinių nutolusiose vietose.
• Į pintinę krauti galima tik gerai pažįstamus grybus: jokiu būdu ne senus ir ne sukirmijusius.
• Grįžus iš miško reikia pasistengti ilgai neatidėliojant grybus nudoroti ir pagaminti.
• Žiemai grybus reikia ruošti nenukrypstant nuo konkrečių nurodymų. Konservuoti grybai turi būti laikomi vėsioje vietoje ir ne ilgiau kaip metus.
Grybų konservuose gali atsirasti butolino toksino. Ženklas, kad ėmė veistis Clostridium botulinum, yra išsigaubęs stiklainio dangtelis ir grybų skystyje atsiradusios drumzlės (mat susidarinėja ne tik toksinai, bet ir dujų pavidalo medžiagos).
Laikytis elementarių grybavimo ir grybų patiekalų gaminimo taisyklių tiesiog būtina, jei jums rūpi jūsų ir jūsų artimųjų sveikata.