Jei gausite viską, ko prašote, – lengvą, ramų, turtingą ir pilną malonumų gyvenimą, vidujai netrukus iš jūsų nieko neliks. (Omramas Mikaelis Aivanovas)
Omramas Mikaelis Aivanovas (1900–1986) – bulgarų dvasinis mokytojas, rašytojas, pedagogas, filosofas.
************************
Publikuojame leidyklos „forSMART“ išleistos knygos „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“ ištrauką. Tikimės, kad šie pamąstymai paskatins jus pakeisti savo gyvenimo būdą į sveikesnį.
************************
Nuslėpto vėžio šifras
Dalla Chiara
Vieni vėžį vadina per klaidą likimo atsiųsta neganda, kiti neabejoja, kad ligą prisišaukė patys. Grožio standartų besivaikiusiai Vivianai nerūpestingas atsidavimas soliariumo ir kaitrios itališkos saulės spinduliams rodėsi esąs vienintelis gyvenimo malonumas. Tačiau greitai pavojingas mėgavimasis saule atvėrė kelią į vėžį. Jį moteris nutarė slėpti...
Daugelis šiuolaikines mados tendencijas sekančių dailiosios lyties atstovių ilgainiui tampa visiškai nuo jų priklausomos: jos yra patikliausios spalvingų televizijos reklamų žiūrovės, aktyviausios blizgių žurnalų, akį traukiančių brošiūrų, grožio salonuose išdėliotų lankstinukų skaitytojos, jos stoviniuoja prie plakatų gatvėse ir parduotuvių vitrinų, kitaip tariant, jos yra absoliučiai įtrauktos į niekad nesibaigiančią reklaminę grožio kampaniją.
Keturiasdešimt ketverių Milane (Italija) gyvenanti Viviana Pardi taip pat buvo ištikima ir aktyvi grožio industrijos dalyvė. Ją ypač domino įdegio priemonės: bronzinio įdegio mada atėjo dar jos jaunystėje.
Viviana su didžiausiu malonumu pradėdavo kiekvieną paplūdimio sezoną – ji tiesiog be saiko mėgaudavosi saulės voniomis. Moteris apgalvodavo visas šio malonumo smulkmenas – pavyzdžiui, ji kas kartą atsiveždavo aliuminio diską ir įtaisydavo jį priešais save, kad saulės spinduliai, atsispindėję nuo disko, pasiektų ir apatinę žandikaulio dalį. Vivianai pro akis nepraslysdavo nė vienas krentantis šešėlis – viskas buvo pažabota kuo tobulesnio įdegio siekiui.
Anksčiau šviesi oda buvo laikoma „mėlyno kraujo“ simboliu – būtent ji išskirdavo kilmingą damą iš vargdienių, visą dieną dirbdavusių kaitrios saulės svilinamuose laukuose. Šalikėlis, pirštinaitės bei nertas skėtukas buvo būtina saulėtos dienos atributika. Tačiau kiekviena epocha įneša savų pokyčių. Kaip džinsai, tebuvę amerikiečių ūkininkų, kaubojų ir aukso ieškotojų darbine apranga, staiga atsidūrė šiuolaikinio stileivos garderobe, taip ir nekilmingiems sluoksniams būdingas įdegis pamažu tapo visoje visuomenėje paplitusiu grožio standartu.
Netrukus buvo pajaustas ultravioletinių spindulių trūkumas: tobulo įdegio aukų laimei buvo pristatyta inovatyvi saulės vonių alternatyva – soliariumas. Iki Milane pasirodant pirmiesiems soliariumams, Viviana jau buvo ištekėjusi, augino du vaikus ir užėmė atsakingas pareigas nedidelėje kompanijoje.
Tačiau jos aistra įdegiui neblėso – soliariumas tapo reguliariu kiekvienos žiemos ritualu, kurį vasarą keitė kaitri itališka Gardos ežero pakrančių saulė. Deginimosi malonumas buvo tapęs vieninteliu atsipalaidavimą teikiančiu užsiėmimu: tik tuomet Viviana pailsėdavo nuo rūpesčių namuose ir varginančių komandiruočių.
Kiekviena Vivianos diena buvo kruopščiai suplanuota, galbūt todėl nuolat skubėjusi moteris ne iškart pastebėjo padidėjusį apgamą ant mentės.
Jaunystės įprotis sukiotis priešais veidrodį jau buvo likęs praeityje.
Be to, šeimos namų langai buvo saulėtoje pusėje, tad kad būtų vėsiau, ji, kaip ir dauguma italų, taip tvirtai uždarydavo langines, jog namuose beveik ištisai tvyrodavo prieblanda. Ir į paplūdimį Viviana važinėdavo viena – vyras labiau mėgo aktyvų laisvalaikį. Dėl šių priežasčių nei pati moteris, nei jos šeimyna dar ilgai nepastebėjo neramų signalą siunčiančių odos pakitimų.
Kartą duše patrynusi nugarą kempine ir dešiniojoje mentėje pajutusi lengvą niežulį, Viviana nesuteikė tam jokios reikšmės – ko gero, tąsyk galvojo moteris, tai tebūsiąs uodo įgėlimas. Tačiau prieš miegą niežulys dar pastiprėjo.
Ryte Viviana nusprendė apžiūrėti „įkandimo vietą“ ir savo nuostabai aptiko cento dydžio tamsią dėmę, kurią spustelėjusi, išvydo kraują. Tą pačią dieną ji surinko savo šeimos gydytojo numerį. Medikas, apžiūrėjęs savo pacientę, išrašė jai siuntimą pas onkologą – toks sprendimas nugąsdino Vivianą.
Neveltui pas onkologą ji apsilankė tik po mėnesio – moteriai prireikė laiko, kad susivoktų, kas vyksta, ir morališkai pasiruoštų galimai diagnozei. Vivianą apžiūrėjusi onkologė paskyrė jai aibę tyrimų. Rezultatai buvo negailestingi: diagnozė – III stadijos melanoma.
Gydytoja drąsino Vivianą – liga dar nebuvo giliai įsiskverbusi, metastazės išplitusios tik į artimiausius limfmazgius. Vis dėlto delsti buvo pavojinga – Viviana turėjo tuojau pat pradėti spindulinę terapiją ir imunoterapiją.
Savo diagnozę Viviana pasakė tik vyrui – vaikai, giminaičiai ir draugai nieko nė neįtarė. Moteris tokį sprendimą priėmė ne tik todėl, kad nenorėjo jų akyse matyti gailesčio, – labiausiai ji bijojo išvysti jų nusivylimą ir rengimąsi su ja atsisveikinti artimiausiu laiku. Būtent tai galėjo priversti nuleisti rankas.
Viviana pradėjo spindulinę terapiją. Siekdama nuslėpti savo gydymą, ji nutarė užšifruoti medicininius terminus buitiniais. Užrašiusi visas reikšmes ant savo vizitinės kortelės ir jas įsiminusi, kortelę moteris atidavė vyrui. Joje buvo šifras:
Klinika – SPA salonas
Spinduliuotė – SPA procedūros
Operacija – konferencija Romoje
Melanoma – projektas
Tyrimai – dokumentai
Vaistai – vitaminai
Onkologė – pusseserė Silvija
Chirurgas – kirpėjas Fabio
Palata – vizitas pas gimines
Vyras sutiko su tokiomis žaidimo taisyklėmis, tačiau nerimavo dėl savo išsiblaškymo – baiminosi, jog žmonos gydymosi laikotarpiu išsiduos. O pačią Vivianą šis žodžių žaidimas drąsino ir teikė normalaus gyvenimo pojūtį. Taip moteris eidavo į spindulinę terapiją apsimesdama, jog vyksta į SPA saloną, o būsimai operacijai ruošėsi kaip kelionei į konferenciją Romoje.
Savo tyrimų ji niekuomet nepalikdavo matomoje vietoje – it konfidencialius darbo dokumentus užrakindavo juos stalčiuje. Pati spinduliuotė nebuvo skausminga, todėl niekas iš aplinkinių nieko neįtarė: Viviana ir toliau šypsodavosi, per didžiąsias šeimos šventes dengdavo stalus, džiugiai sukdavosi buityje... O naktimis budindavo vyrą ir prašydavo kalbėtis – juk neįmanoma viso to, ką slepi nuo pasaulio, išlaikyti viduje. Ji bėgo nuo vienatvės, kurioje tuoj pat imdavo save kaltinti – besaikei saulei atsidaviau pati.
Kaskart lankydamasi onkologiniame ligoninės skyriuje, ji matydavo daugybę pacientų, kurie negalėjo suvokti, kodėl juos, propaguojančius sveiką gyvenimo būdą, užklupo vėžys; kurią akimirką jie suklydo, kad liga pasirinko būtent juos?
O Viviana žinojo – besivaikydama bronzinio įdegio mados, ji pati įmetė save į vėžio rankas. Todėl dabar turėjo savo jėgomis išbristi iš klampios piktybinės ligos pelkės – ji buvo pasiryžusi išmokti gautą pamoką.
Žodžių žaidimas tęsėsi, o spindulinės terapijos kursas ėjo į pabaigą. Vivianai buvo paskirta operacijos diena. Moterį išgąsdino audinių aplink auglį ir limfmazgių kiekis, kurį norėta pašalinti, be to, medikai ketino pašalinti dar du įtarimą kėlusius apgamus.
Tačiau chirurgas ją drąsino – nuoširdi jo šypsena ir šilti paguodos žodžiai dabar veikė kaip stipriausi vaistai. Staiga Viviana susimąstė – kaip gerai, kad ji gimė čia, Italijoje. Turbūt nedaug kur žmonės moka į gyvenimą žvelgti su atlaidžia šypsena ir švelnia ironija, turbūt nedaug kur gatvėje sutiktas nepažįstamasis skuba pokštauti, norėdamas pradžiuginti kitą, kai paties viduje – kasdienybės kartėlis.
Operacija buvo sėkminga. Vivianos duktė Melisa apie motinos ligą sužinojo operacijos dieną, tėvo darbo kalendoriuje radusi mamos vizitinę kortelę su terminų sąrašu. Tą akimirką ji suprato taip ilgai ją neraminusį keistą tėvų kalbėjimosi būdą – tapo aišku, jog jis iš tiesų buvo paženklintas nelaimės ženklu. Melisa bėgo į palatą, nieko aplink nematydama. Išvydusi motiną, jau atsigavusią po anestezijos, ji negalėjo sulaikyti ašarų.
Visą pooperacinį laikotarpį Vivianą stebėjo medikai. Regis, liga atsitraukė – nei metastazių, nei atkryčių moters organizme nepastebėta. Po metų jai buvo atlikta menties srities plastinė operacija. Šiuo metu Viviana yra reguliari onkologijos skyriaus lankytoja – savo pamoką ji išmoko, todėl profilaktinė sveikatos priežiūra šiandien tapusi jos kasdienybės dalimi.
Kartais, su skėtuku bevaikštinėdama paplūdimiu, moteris stebi tūkstančius žmonių, nerūpestingai atsiduodančių svilinančiai saulei. Ji žino, kad jie tikisi, jog jauną kūną visos ligos apeis lanku. Taip pat ji žino, kad jie klysta.
Ištrauka iš knygos:
