Žmogaus kūnas – pilnas paslapčių: faktai, kurių apie save greičiausiai net nežinojote

Žmogaus organizmas – unikali ir galinga cheminė laboratorija, kurioje vykstančius procesus reguliuoja ypač griežtos taisyklės ir dėsningumai. Nors ir atrodo, kad visos mūsų kūno ląstelės jau nuodugniai ištirtos, ir toliau tenka kalbėti apie reiškinius, kurių atradimas sukelia tikrą sensaciją.

Pavyzdžiui, visiškai neseniai mokslininkai prabilo apie lig šiol neidentifikuotą imuninės sistemos organą. Jis yra limfmazgių išorėje ir kaupia informaciją apie ankstesnius infekcinius susirgimus ir vakcinaciją. Norite tikėkite, norite – ne, tačiau kai kurios žmogaus organizmui būdingos savybės ne tik verčia stebėtis, bet ir kelia klausimų, į kuriuos mokslas vis dar bando atsakyti.

Galbūt nė nežinojote, tačiau nesvarumo būklėje pakinta žmogaus širdies forma. Gal naujiena bus tai, kad turime antras smegenis? O tai, kad skrandžio sultys ištirpdo net skustuvą, veikiausiai skamba neįtikėtinai? Toliau paminėta dar keletas portale „Bright Side“ išvardytų fenomenalių žmogaus organizmo savybių, apie kurias tikriausiai nežinojote.

• Kai nubundame, mūsų stuburas yra maždaug pustrečio centimetro ilgesnis nei vakare. Stuburo sutrumpėjimą lemia konkrečios charakteristikos, būdingos iš želatiną primenančios medžiagos sudarytiems tarpslanksteliniams stuburo diskams, atliekantiems apsauginį vaidmenį. Sunkio jėga ir kiti veiksniai verčia stuburą trumpėti, kai ištisą dieną tenka praleisti vertikalioje padėtyje.

• Įprastas širdies dūžių dažnis yra 60–80 kartų per minutę. Taip susidaro 100 tūkst. dūžių per dieną, 30 mln. per metus ir maždaug 2,5 mlrd. per 70 metų. Tačiau tarp dūžių juk yra pauzės, vadinasi, tam tikrą laiką širdis neplaka ir ši jos „tyla“, pasirodo, trunka net 20 žmogaus gyvenimo metų. Nuostabu tai, kad bet kuris žmogus gali apskaičiuoti, kiek kartų (įskaitant, žinoma, ir dūžius prieš gimimą) jo širdis yra suplakusi iki dabartinės akimirkos.

• Visi mes esame unikalūs, ir tai pasakytina ne tik apie pirštų atspaudus. Nepakartojama yra ir mūsų ausų forma. Britų mokslininkai jau išdaro būdą, kaip pagal ausis būtų galima nustatyti žmogaus tapatybę. Pasiūlyta technologija pasiteisina net 99,6 proc. atvejų. Ateityje žmonės veikiausiai turės galimybę atrakinti mobiliuosius telefonus, naudodami juose įdiegtą ausies skaitytuvą. Unikalia forma bei „raštais“ išsiskiria ir žmogaus liežuvis. Beje, kitaip nei pirštų pagalvėlės, liežuvis niekada nepakinta nei forma, nei išvaizda.

• NASA mokslininkams pavyko išsiaiškinti, kad nesvarumo būsenoje širdis netenka savo raumens masės ir įgauna sferinę formą. Šį faktą NASA kardiologai konstatavo ištyrę 12-os astronautų, dirbančių tarptautinėje kosmoso stotyje, širdis. Gauti vaizdai parodė, kad kosmose širdis tampa 9,4 proc. labiau sferinė, tačiau grįžus į Žemę ji vėl tampa įprastos, kiek pailgos formos.

• Širdis, pasirodo, prisitaiko prie klausomos muzikos. Šis organas geba atlikti nuo 60 iki 200 dūžių per minutę. Kaip tik toks tempas būdingas daugeliui dainų. Vis dėlto į populiarumo viršūnes patenkančių dainų ritmas neatitinka širdies plakimo, jei nesame sužadintos būsenos. Dainoms būdingas tempas kiek greitesnis – nuo 120 iki 130 dūžių per minutę. Todėl nereikia stebėtis, kad, pavyzdžiui, 2016 metų topais tapo tokios dainos kaip Rihannos „This Is What You Came For“ (124 dūžiai per minutę) ir „Galantis“ kūrinys „No Money“ (126 dūžiai per minutę). Pastebėta ir tai, kad per treniruotes ant bėgtakio žmonėms paprastai norisi girdėti greitesnio tempo, t. y. maždaug 160 dūžių per minutę, muziką.

• Mokslininkai įrodė, kad maisto temperatūra daro įtaką skonio receptoriams. Pavyzdžiui, rūgštus skonis atrodo intensyvesnis, jei patiekalas karštas, o kartumas išryškėja temperatūrai gerokai nukritus. Jautriausiai receptoriai reaguoja į 18–35 laipsnių maisto skonį. Dėl šios priežasties karšta kava atrodo ne tokia karti kaip pravėsusi.

• Be keturių skonių (saldaus, rūgštaus, kartaus ir sūraus) egzistuoja ir penktas – umami skonis. Šis iš japoniško žodžio kildinamas pavadinimas neverčiamas, nes neturi jokio pakankamai tikslaus atitikmens. Unami skonis būdingas baltyminiams produktams, mėsos ir žuvies sultiniams, taip pat maistui, kurio sudėtyje yra natrio glutamato. Žmonės tikrai turi ir unami skonį identifikuojančius receptorius.

• Skrandžio sultys yra tokios koncentruotos, kad be vargo suvirškintų ir patį skrandį. Apsaugą nuo tokių pragaištingų pasekmių užtikrina kas 3–4 dienas atsinaujinantis vidinę skrandžio gleivinę dengiantis sluoksnis. Skrandžio sultyse ištirptų net skustuvas (tiktai šiukštu jo neragaukite). Kai ardomosios skrandžio gleivinės savybės nurungia apsauginį efektą, iškyla opų susidarymo rizika.

• Kai kuriems žmonėms būdingas gana retas sindromas, kurį būtų galimą apibūdinti kaip savaiminę intoksikaciją, arba virškinimo trakte vykstančią fermentaciją (angl. – auto-brewery syndrome). Nuo sindromo kenčiantys asmenys, galima sakyti, apgirsta pavartoję angliavandenių gausaus maisto. Problema ta, kad jų skrandyje cukrus nevirsta angliavandeniais, tačiau virškinimo sistemoje pagaminamas etanolis.

• Specialistai iš Australijos Flinderso universiteto tvirtina, kad žmonės turi ir antrąsias smegenis, kurios, esą, yra žarnyne. Dalykas tas, kad virškinimo traktas yra vienintelis organas, turintis autonominę nervų sistemą ir galintis funkcionuoti savarankiškai. Žarnyno nervų sistema daro tiesioginę įtaką žmogaus organizmui, pavyzdžiui, automatizuoja virškinimo procesą.

• Mūsų kūnai švyti tamsoje, tik mes, deja, to nematome. Kūno spinduliuojamos šviesos intensyvumas yra tūkstantį kartų mažesnis už regos jautrumą.

• Mokslininkai priėjo išvadą, kad visos gyvos būtybės (žmonės, drambliai, pelės ir kt.) šlapimo pūslės turinį sugeba pašalinti per maždaug 21 sekundę (standartinis nuokrypis – 13 sekundžių).

• Kas minutę organizmas netenka maždaug 300 mln. ląstelių. Toks skaičius gali gąsdinti, bet pagrindo nerimui tikrai nėra: jos sudaro tik 0,0001 proc. visų kasdien atsinaujinančių ląstelių.

• 2010 metais Emory universiteto (JAV) mokslininkai, tirdami peles, aptiko labai įdomų geną. Jį pašalinus, pelės, esą, taptų sumanesnės. Netrukus paaiškėjo, kad šį geną turi ir žmonės, tik niekas kol kas neįrodė, kad jį neutralizavus pavyktų sulaukti kokių nors pasekmių. Šiam genui duotas nuotaikingas Homerio Simpsono pavadinimas.