1936-ųjų potvynis Kaune: apsėmė beveik visą miestą, o kai kuriose gatvėse vandens gylis siekė net 3 metrus

1936 m. potvynis laikinąją sotinę Kauną savo gniaužtuose laikė net 8 dienas: prasidėjo kovo 8 d. ir baigėsi kovo 16 d. Savo mastu prilygo didžiausiam 1931-ųjų potvyniui ir jį lenkė. Nuo 1877 m., kai prasidėjo Nemune vandens lygio registravimas, 1936-ųjų potvynis buvo rekordinis. Apsėmė beveik visą miestą: 54 gatves ir 730 pastatus, iš kurių 554 buvo gyvenamieji su maždaug 8000 žmonių, bet kaip skelbė dienraštis „Rytas“, potvynio metu nukentėjo apie 10 000 gyventojų. Kai kuriose gatvėse vandens gylis siekė 2 ar net 3 metrus.

Vieni vadavosi iš vandens stichijos, kiti ėjo pažiopsoti į ledų sangrūdas, o treti stebėjo ką gero neša upė. Du vyrai vidury Nemuno net susimušė dėl plaukiančios statinės. 1936-tų metų žiemą Nemunas patvino ir vandens lygis virš normalaus jo horizonto pakilo 3.40 metro. Užšalo, bet netrukus ledas pajudėjo. Ėjo, grūdosi, kol upė galutinai sustingo. Taip kai kuriose vietose ledo storis pasiekė net 1.5 metro. Kauniečiams tai kėlė baimę ir pavasarį buvo tikimasi didelio potvynio. Tačiau tais metais žiema buvo trumpa, nešalta, sniego iškrito nedaug, lijo mažai. Ir imta manyti, jog visgi jokio potvynio nebus. Kauniečiai žiemos pradžioje netgi dejavo, kad vasarai neturės ledo. Mat tuo metu buvo įprasta produktams laikyti, kad nesugestų, įsirengti ledaines. Kai tik truputį šalstelėjo, visi skubėjo apsirūpinti ledu. „Bet potvynis Kauną ištiko ir ištiko kaip reikiant nepasirengus“ kovo 9-ąją rašė dienraštis „Lietuvos žinios“. 

Pirmojo Pasaulinio karo metu vokiečiai, artėjant potvyniui, išilgai Nemuno upės prakirsdavo lede plačią juostą, pradedant nuo Šančių, baigiant Raudondvariu. Tai padėdavo upei išsivalyti nuo ledo, o Kaunas išvengdavo potvynių.