Darbštus ir verslus lietuvis mokėjo suktis – klausėsi tų humoristų ir nebadavo. Lietuvoje parduotuvių lentynos buvo tuščios pokariu, o antrą sykį jų tuštėjimo metas, pasak vieno dienraščio, prasidėjo 1988 m., kai normuojant buities prekes buvo įvesta kortelių (arba „talonėlių“) sistema. Maisto prekių pardavimai dar nebuvo ribojami. Badu nė nedvelkė. „Skuode pasiutimą gali įvaryti nebent nukainuotų prekių parduotuvė. Akys raibsta nuo prekių gausumo. Griebi, čiumpi aną, o ką pirkti taip ir nežinai“, apie provinciją prieš pat blokadą rašė vienas dienraštis. Vienaip buvo provincijoje ir gal kitaip didžiuosiuose miestuose.
Bet štai prasidėjo 75 dienas trukusi Lietuvos ekonominė blokada ir situacija pasikeitė iš esmės. Tik tada ėmė tuštėti maisto prekių parduotuvės. „Vilnius po truputį keičiasi: parduotuvėse šluojamos užsigulėjusios prekės <...>“ balandžio 9-ąją blokados dieną rašė spauda. Bet čia ėjo kalba ne apie maistą. Dėl kuro stygiaus taksistai pakėlė kainas ir iki Gariūnų nuvažiuoti kainavo 25 rublius. Daug. Bet Gariūnuose buvo visko – ir, žinoma, aukštesnėmis kainomis. O jaunieji verslininkai „berniukams“ už „stogą“ mokėdavo po 200 rublių. Palyginus su prekių kainomis vienus juokus. Iš Šiaulių vis dar kursavo ekskursijos „Šiauliai-Gariūnai“.
