Rudyardo Kiplingo širdį glostanti istorija apie berniuką, kurį užaugino gyvūnai, turi mažai ką bendro su atšiauria realybe. Tikrame gyvenime Maugliai vaikai turi mažai galimybių prisitaikyti prie gyvenimo tarp žmonių. Vienas iš pavyzdžių – portugalė mergaitė Marija Izabelė. Ji augo ne laukiniame miške, o tėvų valdose esančioje vištidėje. Nepaisant specialistų pastangų, ji taip ir netapo visaverte visuomenės nare.
Kraupus motinos sprendimas
Kaip rašoma 1980 m. laikraščio „Diário de Notícias“ paskelbtame straipsnyje, Marija Isabel Quaresma Dos Santos gimė 1970 m. liepos 6 d. Tábua ūkyje Portugalijos Koimbros rajone. Kai jai buvo vos vieneri metai, motina, kuriai gydytojai vėliau diagnozavo rimtų psichikos sutrikimų, uždarė ją į vištidę, nes nelaikė jos šeimos dalimi. Šioje vietoje Marija Izabelė praleido ateinančius aštuonerius savo gyvenimo metus, apsupta vien tik vištų ir maitindamasi tuo pačiu maistu kaip ir jos – grūdais, kopūstų lapais ir kitais maisto likučiais, kuriais šeima jas maitindavo.
Kad ir kaip būtų keista, bet likusieji šeimos nariai, kūdikio tėvas ir vyresnieji broliai, priėmė tai, kas įvyko, kaip kažką natūralaus. Jiems motina išliko mylinti ir rūpestinga, o nelaimingosios mergaitės likimas vištidėje niekam nerūpėjo. Beje, teigiama, kad mergaitė buvo sveikas ir normalus vaikas.