Prieš Pirmą Pasaulinį karą visur cirkuliavo aukso pinigai, aukso monetos. Banknotai buvo tik kaip pakaitalai, palengvinantys atsiskaitymus, kad nereikėtų su savimi tampytis aukso. Tik popieriukai. Ant jų buvo parašyta, kad už juos kiekvienu momentu galima gauti aukso – monetomis arba lydiniais. Tarkim ant carinio rublio buvo parašyta: „Valstybės Bankas keičia kreditinius bilietus į aukso monetą be apribojimų...“ („Гасударственный Банкь размениваеть кредитные билеты на золотую монету безь ограничерiя ...“). Banknotai net nebuvo vadinami pinigais, o tik „bilietais“ – garantiniais popieriukais.
Po karo aukso monetų neliko, o jei ir liko, tai jų valstybės nebeleido apyvarton (nuo 1914 m.) Rinkoje liko cirkuliuoti tik popieriniai pinigai, kurie buvo tik grįsti auksu. Bet tai reikšmės turėjo tik tarpvalstybiniuose atsiskaitymuose. Ant banknoto buvo rašoma, kad jis turi tiek ir tiek aukso, bet apie tai, kad valstybės bankas, pristačius jam popierinį banknotą, išmokėtų aukso monetomis, nieko nebuvo sakoma. Ant lietuviškų litų buvo įrašyta, jog 1 litas turi 0.150462 gramus gryno aukso, bet irgi nekalbama apie jo išmokėjimą. Maža to, tuo turimu Lietuvos auksu buvo dengta tik apie trečdalis apyvartoje cirkuliuojančių litų.
