Brandenburgo salelė Dzūkijoje: kaip Hitleris gyveno Radvilų rūmuose

Lietuvos didikų giminė, kuri buvo po karaliaus ir visada, na beveik visada, virš visų kitų, tai Radvilos. Giminė plati, istorijų apie giminę galima prirašyti šimtus. Šiais laikais Lietuvoje Radvilų nėra. Nors vėl atidesnis skaitytojas pagautų mane meluojant. Vienas iš Radvilų ką tik buvo Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje. Keista truputį, na bet jau taip susiklostė.

Mūsų prašmatniausioji lietuviškoji giminė sulenkėjo. Tai istorinis faktas. Bet jie buvo ir smarkiai apvokietėję. Ir tas jų posūkis į Vokietiją buvo gana ryškus. Kadangi abi šalys – Lenkija ir Vokietija – šių laikų sudėtingoje geopolitinėje dėlionėje yra mūsų sąjungininkės, tai mes labai nesibarsime dėl Radvilų vokietėjimo, o tik papasakosime originalesnius Radvilų vokietėjimo siužeto posūkius.

Galingi tėvai iš LDK Į Vokietiją ir Nyderlandus siųsdavo savo vaikus semtis išminties, jei būdavo protestantiškojo tikėjimo. Italijoje mokslų granitą krimsdavo LDK katalikiškųjų bajorų šeimų palikuonys. Štai vienas iš ryškesnių Radvilų – Kėdainių unijos su Švedija autorius Jonušas – krimto mokslus Vokietijoje bei Nyderlanduose. Kadangi tėvas buvo protestantas.

O dabar sudėtinga informacija tik labai aštraus proto žmonėms. Apie painiavą varduose ir giminystės ryšiuose. Taip susiklostė, kad viena jauna Radvilaitė, Liudvika Karolina, buvo dviejų Jonušų Radvilų anūkė. Jos mama Radvilaitė, Jonušo Radvilos dukra, o tėvas Boguslovas, Jonušo Pirmojo sūnus. O Jonušas su Jonušu Pirmuoju – pusbroliai. Vienu žodžiu labai painu. Bet jei atidžiai skaitėte gal susigaudėte. Aš – sunkiai. Svarbiausia, kad ši jaunoji Radvilaitė, Liudvika Karolina (1667-1695), tapo meilės istorijų, prašmatnesnių nei giminaitės Barboros meilės istorijos, heroje.