Leidinyje „Vegetarian.ru“ – dar vienas psichologo ir chiromanto Dmitrijaus Trockio interviu. Šį kartą – apie tai, kodėl dabar tiek daug dėmesio skiriama kūnui.
– Dima, kaip manai, kodėl dabar taip madinga rūpintis savo kūnu ir viešinti procesą bei pasiekimus?
– Atsakydamas į šį klausimą, remsiuosi savo chiromanto patirtimi. Įveskime dvi sąvokas – fiziologinis amžius, toks, koks nurodytas asmens dokumente, t. y. faktinis kūno amžius, ir asmenybės amžius – psichologinė branda ar atvirkščiai – nebranda. Kai žiūriu rankas tų, kuriems dabar jau 90 metų, matau – kai jų faktinis amžius buvo 12–14 metų, asmenybės amžius atitiko 20–25 metus.
Žiūrint gimusių penktą–šeštą dešimtmetį žmonių, mūsų mamų ir tėčių rankas, matyti, kad išorinis ir „vidinis“ amžiaus praktiškai sutampa. Žiūrint gimusių aštuntą dešimtmetį rankas, jau matyti atsilikimas – jų asmenybės 28–30 metų atitinka 18–20 metų. Tie, kurie gimė dešimtą dešimtmetį ir vėliau, – visiškas infantilumas, žiūri – žmogui 30 metų, o realiai jam 12–14 metų! Ir jo pomėgiai – kaip 12–13 metų paauglio. Tik „aš, aš, aš“ ir „kūnas, kūnas, kūnas“.
Paauglystėje visiems svarbiausia spuogai, bicepsai, auga ar neauga krūtinė. Iš esmės visiems svarbiausia, kaip kas atrodo. Na, o koks skirtumas – mūvėti madingus džinsus ar laikytis madingos dietos?
Todėl, pavyzdžiui, ir vegetaru dažnai tampama tik dėl mados. Ne klausant širdies, suvokiant, kad ne vegetarizmas – prievarta prieš gyvas būtybes, o todėl, kad dabar taip madinga. Man gaila tokių žmonių, jiems tenka save versti (būti vegetarais).
Kažkada ir aš nusipirkau madingus džinsus, jie kainavo tiek, kiek mopedas. Galėjau mėnesiais jų neskalbti – o jei netyčia įplyš skalbiant. Atsimenu, kažkas atėjo su „Adidas“ sportiniais batais – daugybė žmonių subėgo pažiūrėti. Iš esmės mes ir dabar esame maži vaikai, kurie maivosi vienas prieš kitą ir be perstojo kelia į socialinį tinklalapį „Instagram“ nuotraukas – kas kietesnis. Tai juk paaugliškas elgesys – mano lūpos putlesnės, mano blakstienos ilgesnės, mano mašina brangi, o mano žmona – modelis.
– Panašu, kad visa visuomenė – paaugliai?
– Taip, (paaugliai) kuriems nėra nieko svarbiau už savo „aš“. Juk kuo skiriasi paaugliški pomėgiai nuo brandžios asmenybės užsiėmimų? Paaugliams rūpi tik jie, vienokių ar kitokių savo ambicijų tenkinimas. Brandžios asmenybės visa veikla nukreipta į išorinį pasaulį, kad sukurtų kažką geresnio. Tai rūpinimasis ne savo kūnu, o visa žmonija.
Jei jums 20 metų ir jums svarbiausia, kaip atrodo jūsų kūnas ir kokio dydžio lūpos, tai dar neperžengia normos, bet jei jums 50 metų, o jūs žaidžiate su tankais ar nuolat sau ką nors patempiate, pagerinate, tai jau problema.
Yra tam tikri tapimo asmenybe etapai. Susikoncentravimas į save būdingas paauglystei, vėliau turi eiti suaugimas.
– Ar yra koks nors ženklas, pagal kurį galima suprasti, kad kūnas suauga, o asmenybė tebėra paaugliška?
– Su kuo asocijuojasi paaugliškas amžius? Su baime. Tai ateities baimė, baimė dėl asmeninio gyvenimo, baimė, ar būsi sėkmingas, pasiturintis sociume, kur gyventi, kur apskritai stoti. Paaugliai gyvena baimėje – tai kriterijus. Asmenybės infantilumo lygis matuojamas vadinamosiomis baimės linijomis. Onkologiniai žymekliai rodo polinkį į onkologiją, na o kuo daugiau baimės žymeklių, tuo nebrandesnė asmenybė.
– Juk yra tam tikro asmenybės tipo mada – merginos, moterys, o ir vyrai stengiasi prisitaikyti prie tam tikrų šablonų, siekia atitikti nuotraukas iš žurnalų ir interneto. Ar to priežastis irgi kažkokios baimės?
– Taip, tai pati pirma baimė, kurią apskritai jaučia žmogus, – baimė dėl savo kūno ir, žinoma, mirties baimė. Kuo ši baimė stipresnė, tuo uoliau žmogus pumpuoja sėdynę, krūtinę ir visa tai demonstruoja, kad save įtikintų – dar daug laiko, viską suspėsiu. Moterys iš visų jėgų stengiasi išlikti jaunos ir gražios, tiesa, taip, kaip dabar priimta, o vyrai renkasi moteris pagal tam tikrus išorinius kriterijus – vis tai bandymas nuslopinti baimę, pabėgti nuo mirties.
Sportavimas, sveika mityba sugalvoti tam, kad būtų palaikomas kūno tonusas, bet tai nėra kelias į nušvitimą. Tu šiemet du kartus buvai Indijoje, atkreipei dėmesį, kad išskyrus didelius miestus, kuriuose stipri Vakarų civilizacijos įtaka, žmonės nesuka sau galvos dėl to, kaip atrodo. Žvelgiant europiečio akimis, jų kūnai labai toli nuo tobulybės, bet tai netrukdo jiems būti laimingiems.
– Kodėl taip atsitiko, kad visa visuomenė degradavo iki paauglių lygio?
– Labai aukštas techninio progreso lygis, rūpinimasis iš visuomenės pusės. Kovoti dėl išlikimo nereikia, ligoniai nemiršta, silpnųjų nemeta. Net į parduotuvę nebūtina eiti – produktų galima užsisakyti būnant namuose. Norint su kuo nors susipažinti, pakanka užsiregistruoti pažinčių svetainėje ir išsirinkti sau, 12-mečiui, kitą tokį patį 12-metį, net jei pagal dokumentus jam – jau 56 m.
Būdavo anksčiau atsistoji, neini prie televizoriaus, perjungi kanalus replėmis, vėl atsisėdi, paskui 10 kartų pagalvosi, ar reikia vėl perjungti kanalą. O dabar pulteliu per šimtus kanalų šokinėji.
Apsipildavome šaltu vandeniu, basomis lauke vaikščiodavome, o dabar sirgti tapo norma. Mokymuose imu klausinėti apie sveikatą, man sako: „Juk visi serga!“ Bet tai nenormalu!
Pradedame vaikystėje žaisti, taip ir žaidžiame visą gyvenimą. Visi šiuolaikiniai įtaisai – tie patys žaislai. Net šeimą žaidžia. Mano statistika rodo (o aš žiūrėjau daugiau nei 20 000 žmonių delnus), kad 99 proc. santuokų – arba skyrybos, arba neištikimybė. Tik 1 proc. šeimų, kurios neišsiskiria ir kuriose nebus neištikimybės. Dabar ne tuokiasi, o žaidžia santuoką, šeimą. Tik vietoje lėlių – gyvi žmonės.
Deja, dabar paiso ne tik išvaizdos, sveikos gyvensenos mados, bet ir asmeninio gyvenimo, karjeros mados. Bet dauguma mūsų dar neužaugo iki to, kad vis tai būtų tikra. Kad žmogus turėtų savo socialinę nišą, kad jis būtų kūrėjas, o ne šiaip sraigtelis visame mechanizme – iki to reikia užaugti. Ten tik subrendusius leidžia. Vaikų niekada neleis dirbti į gamyklą. Tik karo atveju leistų.
Beje, tokie pasauliniai kataklizmai, kaip karas, badas, anksčiau – maras ir kitos epidemijos – katalizatoriai, kurie paskatina visuotinio suaugimo procesus.
– Ką galima padaryti, kad išeitume iš paaugliško laikotarpio, kaip ūgtelėti, nelaukiant tokių tragiškų stimulų?
– Šiaip tam sugalvota religija. Kad padėtų vaikui įveikti nebrandą, įveikti baimes. Visų religijų dvasininkai sako – taip, yra mirtis, yra baimė, jie apibūdina šias būsenas ir perkelia dėmesio koncentravimą į Dievą. Ir sveiko proto žmogus ima samprotauti, samprotaudamas evoliucionuoja, suauga, įveikia savo baimes.
Kiekvienoje religijoje yra tam tikri pamokymai, kaip būti savimi.
Yra antras būdas. Reikia sąžiningai savęs paklausti: „Kiek esu atviras šiam pasauliui? Paaugliui (nesvarbu, koks jūsų fiziologinis amžius – 30 ar 50 m.) pasaulis asocijuojasi tik su vienu – su šeima.
Reikia pažiūrėti, kiek atviras esu savo artimiesiems, pažvelgti į didžiausių savo baimių triušio landą. Kažkas bijo netekti artimojo, tada reikia tam žmogui pasakyti: „Mama (ar tėti), bijau tavęs netekti. Kažkas pamatys savyje negatyvių jausmų šiems žmonėms – tėvams, broliams, seserims ir t. t. Reikia pripažinti – taip, jaučiu daug nuoskaudų, pykčio, gal net neapykantos. Ir atsiprašyti už tai.
Tas, kuris pripažino savyje negatyvius jausmus ir už juos atsiprašė, ima sparčiai bręsti, nes daugiau nebijo prisiimti atsakomybės už savo mintis, žodžius, poelgius ir jausmus. Toks žmogus jau laikomas subrendusiu.