Nuo 1950-ųjų jos jau buvo organizuojamos reguliariai, devynis kartus per metus. Piniginės-daiktinės loterijos bilietas kainuodavo 30 kapeikų ir buvo galima išlošti nuo rublio iki automobilio „Volga“. Daiktai ir stambesnės piniginės sumos buvo laimimos, kai bilieto numeris ir jo serija sutapdavo su skelbiamais spaudoje. Jei sutapdavo tik serijos numeris, lošėjas gaudavo paguodos prizą – rublį.
Sovietų sąjungoje tapti milijonieriais arba bent sukaupti 100-150 tūkst. rublių buvo labai sunku. 99 proc. gyventojų, uždirbdami kas mėnesį po 60-150 rublių, tokios sumos sukaupti neįstengdavo. Tai buvo prieinama tik aštunto dešimtmečio pogrindinių fabrikų savininkams arba prekybos tinklo įvairaus rango darbuotojams, vadovams. Jiems loterija buvo idealus būdas legalizuoti pinigus, o eiliniam sovietiniam žmogui, esant visuotiniam prekių deficitui ir nepritekliui, būdas staigiai praturtėti arba bent pagerinti savo buitį.
