Kauno valstybiniame muzikiniame teatre gėlės po spektaklio gausiai teikiamos ne tik primarijams, bet ir antraeilių vaidmenų atlikėjams… Kai viena ryškiausių charakterinių vaidmenų atlikėja Giedrė Juknevičiūtė dainuoja Palmatiką K.Millöckerio operetėje „Studentas elgeta“, Madam Arno I.Kálmáno operetėje „Monmartro žibuoklė“, Mirabelą J.Strauss operetėje „Čigonų baronas“, Klarą - muzikiniame reviu „Zygfrydo Vernerio kabaretas“ bei daugelį kitų, salėje griaudi plojimai, į sceną nešamos gėlės... Būtent muzikinis reviu kovo 1d. skiriamas solistės jubiliejui...
Charakterinių vaidmenų atlikėja
Pasibaigus repeticijai, Giedrė Juknevičiūtė pravėrusi grimo kambario duris pasitaisė „neklusnią“ Klaros šukuoseną ir, tarsi atspėjusi iš lūpų sprūstantį klausimą, kuo rimčiausiai pamojavo pirštu.
„Nesvarbių vaidmenų nebūna,“ - sako Giedrė, kurios darbe nėra diktatūros ir formalumo, o visiems rūpi ne tik spektaklis, bet ir tavo nuotaika, emocinė būsena, kuo tu gyveni. Dėl tos priežasties ir naujausias teatro pastatymas „Zygfrydo Vernerio kabaretas“ turi žavesio, savotiškai įdomus ir išskirtinis, jame galima rasti kažką pažįstamo ir mielo sau bei pasimokyti ko nors naujo, dar nepatirto.
Artisto karjera dažnai priklauso ne tik nuo talento ar įgimtų savybių, bet ir nuo atsitiktinumų. Giedrę režisieriai trupėje pastebėjo, kaip puikią charakterinių vaidmenų atlikėją, galinčią sukurti nemažai spalvingų vaidmenų. Dainininkė sako, kad juos kurdama išlošia labai daug – kiekvienas personažas smarkiai plečia jos, kaip aktorės galimybes.
Galbūt todėl per daugiau nei du dešimtmečius neatsisakė nė vieno vaidmens, per daug jų neskirstydama į pirmaplanius ir antraplanius. Galvojo, kad spektaklyje visi vienodai svarbūs, net ir patys mažiausi, net ir esantys ne prie širdies.
„Jei nesimuliuoji, tai ir antraeilis vaidmuo gali sužibėti ryškiausiomis spalvomis, o jei dirbi atmestinai, ir iš pačio svarbiausio gali nieko įdomaus neišeiti“ – mintija dainininkė.
„Būtent charakterinių vaidmenų artistai sukuria ypatingą spektaklio atmosferą, „užveda motorą“... Pašnekovė prisipažįsta, kad scenoje atrado daugybę nuostabių dalykų, apie kurių egzistavimą net neįtarė, kaip ir apie toli gražu ne iki galo išnaudotą savąjį potencialą.
Nemenka dozė jumoro, sarkazmo, sveikos ironijos puikiai derančios su žaidimu ar šokiu scenoje visuomet sulaukia griausmingų žiūrovų aplodismentų.
„Už neįprastus pojūčius, stebuklingą scenos pasaulį dėkinga visiems savo vaidmenims, kurių kiekvieną stengiuosi subrandinti, kad atsivertų erdvė improvizacijai ir prapultų aktoriniai štampai. Gaila tik, kad be žiūrovo į antraeilius vaidmenis mažai kas kreipia dėmesį“ – apgailestauja primindama, jog pasaulyje antraplanio vaidmens atlikėjai labiau gerbiami ir yra lygiaverčiai partneriai, turintys teisę ne tik į daugybę prestižinių apdovanojimų, bet ir į pačius „Oskarus“.
Likimo dovana
Paklausta, kodėl pasirinko artistės kelią, Giedrė neslepia: buvo neramus vaikas, todėl ant scenos užlipo dar mokykloje – skaitovų, „Dainų dainelės“ konkursai, dramos, šokių būreliai. Kada veiklos puokštė didelė, pasirinkti nelengva.
„Nebuvau baikšti, bet prieš kiekvieną pasirodymą scenoje apimdavo nenusakomos emocijos. Manau, kad aktoriui šis jausmas būtinas: kuo didesnis jaudulys, tuo atsakingiau į viską žvelgi. Bet teatras – didžiulė gyvenimo mokykla, formuojanti asmenybę, padedantis atsiskleisti, įveikti savo baimes.“
Likimas taip pat pamėtėjo dovaną - tik ką baigusi dainavimo studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Muzikos akademija) pradedanti muzikantė nutekėjo į garsiąją Kauno muzikų Beinarių giminę. Naujoji aplinka padėjo atskirti „pelus nuo grūdų“ ir niekada neleido išlįsti puikybei.
„Suprantu, kad dalis menininkų susikuria su realybe konkuruojantį tam tikrą scenos pasaulį, kuriame neretai gyvena aktyviau nei savajame, realiame. Bet yra ir tokių, kuriems būtini blizgūs žurnalų viršeliai. Nesmerkiu tokio pasirinkimo. Keista tik, kad tai tapo savotiška norma, už ją vargu ar galima vertinti menininką labiau, nei už tą kitą, daug vertingesnę, tačiau absoliučiai nepaklausią jo pusę. Manau, taip atsitiko todėl, kad įpratome slysti paviršium”.
Vokalo pedagogė
Nenorėdama slysti paviršium, dainininkė rengia koncertines programas su kolegomis ir solo, kuriose atlieka įvairių muzikos epochų ir stilių muziką, dalyvauja menų programose, muzikos festivaliuose, autoriniuose kompozitorių koncertuose ir teminiuose vakaruose. Ji dėsto solinį dainavimą Kauno I-oje muzikos mokykloje.
„Pedagogo darbas vienas sunkiausių pasaulyje ir ne kiekvienam lemta juo būti. Todėl link šios veiklos ėjau labai mažais žingsneliais, kol neabejojau, kad galiu, sugebu tai daryti,“ – atviravo artistė.
„Dirbdama mokykloje kitaip imi suvokti dainavimą, kitaip girdėti kiekvieno garso, natos skambesį, pajausti jo skirtingus virpesius, spalvas, tonus ir pustonius. Tai padeda prisitaikyti prie kiekvieno vaiko individualiai, ypač kai jis labiau pavargęs, irzlus ar be iniciatyvos. Gal todėl kolegos kartais švelniai pajuokauja – tu ir stalą išmokytum dainuoti...“
Gražiausias laikas
„Žmogus turi tik vieną gyvenimą, todėl jį reikia mylėti, juo džiaugtis, o ne krimstis dėl to, kad esi per storas ar per plonas - paprasta, tačiau absoliuti tiesa. Visi esame skirtingi, antrai, koks bespalvis būtų pasaulis!“ – mąsto Giedrė Juknevičiūtė – Beinarienė, nelepinanti nei savęs, nei savo balso ir dainuojanti kada reikia – tekant saulei ar jai nusileidus, kupina jėgų ar leipstanti iš nuovargio.
„Tiesiog negalvoju, kad galiu nedainuoti – sako nusijuokusi ir nesvarstanti apie formą – kada ji atsiras arba prapuls. „O gal mano balsas tiesiog dievo dovana... o gal dar neišsieikvojau, „neužsiforsavau“, neišsibarsčiau, balsas vis dar turi jėgos, sodrumo, energijos ir mane maitina...“ – trukteli pečiais paklausta, ko dar galinti norėti iš gyvenimo?
„Sukūriau daugiau nei 40 vaidmenų. Negali visos vaidinti margaritų, džuljetų ar aidų. Todėl labai džiaugiuosi tais vaidmenimis, kuriuos teatre turėjau ir turiu, kad esu mylima kolegų ir vaikų, kuriuos mokau muzikos.
„Blogai, kai žmogus pats sau atrodo neįdomus ar negražus. Tuomet būtina kažką daryti. Myliu save kokia esu ir neverkiu dėl to, kad įžengiau į šeštą dešimtį, nebuvo kada apie tai susimąstyti, nes kiekvieni prasmingai nugyventi metai atnešė patirties ir džiaugsmo, o padaryti darbai skatina ir toliau nesustoti. Dabar man – labai geras laikas“ - sako penkiasdešimtmetį švenčianti moteris, kurios puikius vaidmenis lydi jūra žiūrovų aplodismentų.
