Paskaitas jis tebeskaito, tik nebe apie putelę – organizuoja trejopus patyriminius mokymus: vaikams skirtus „Whatansu“ (nuo valandos trukmės paskaitų iki 10 dienų stovyklų), „Success Republic“ (apie įmonės kultūros ugdymą), o šeimas ir kitus žmones kiekvieną rugpjūtį kviečia į festivalį „Masters of Calm“, kuriame galima susipažinti su įvairiomis dvasinėmis praktikomis ir sveika gyvensena.
Tokius gyvenimo posūkius atspindi ne tik atsinaujinęs draugų ratas – pasikeitė ir Mindaugo bei žmonos Jurgos tėvų požiūriai į mitybą ir alkoholį. Pokyčiai jaunam vyrui davė ir apčiuopiamos naudos: atsisakęs alkoholio ir tabako, jis paskaičiavo sutaupantis kokius 2 tūkst. eurų per metus.
„Neturėjau likti gyvas“
Sykį, pakviesta į Vidugirių įkurtuves sostinėje sugrįžus po kelerių metų Airijoje, netikėtai pakliuvau į paskaitą apie alų. Iš Biržų krašto kilęs Mindaugas su užkrečiamu užsidegimu pasakojo apie „gyvo“ naminio alaus kelią iki bokalo. Dubline jis buvo taip susidomėjęs airiško viskio kilme, kad iš gurkšnio galėdavo pasakyti pavadinimą, ir neretai mėgaudavosi, mulkindamas mažiau išmanančius barmenus.
Mindaugas mėgaudavosi kiekvienu gero alaus ar viskio gurkšniu, noriai kirsdavo ir didkepsnius, ir gardžius mamos gaminamus mėsos patiekalus. Kol vieną dieną žmonai pareiškė mėsos nebevalgysiantis.
„Vieną dieną grįžo ir sako: viskas, nebevalgysiu mėsos. O kai vyras mėsos nevalgo, neturiu teisės jos laikyti namie. Taip po truputį įsibėgėjome ir supratome, kad yra, ką valgyti. Vėliau pareiškė: nevalgysiu žuvies. Na gerai, apsieisime be jos… Paskui nebeliko kiaušinių. Sykį, pamenu, leidomės į diskusiją, ar ikrus laikyti kiaušiniais. Taip iš pagarbos vyrui viskas po truputį ir pasikeitė“, – juokdamasi pasakoja Jurga.
Mindaugas gali kone konkrečią dieną nurodyti, kada viduje pasikeitė – buvo vasaris prieš penkerius metus, kai pora su pirmagimiu grįžo į Lietuvą. Sykį jis nusprendė patraukti per dantį vieną vegetarę. Bandymas atvesti šią į „doros kelią“ baigėsi tuo, kad po keturių valandų pokalbio mėsėdis rimtai susimąstė. Visiškai pakeisti požiūrį prireikė dar paros. Netrukus turėjo pasiduoti alkoholis. Prieš trejus ar ketverius metus Londone užsisakęs mėgstamo karčiojo britiško ale, vos po dviejų gurkšnių pasijuto nekaip.
Ilgiausiai atsilaikė cigaretės. Vegetaru tapęs vyras jau priklausė Sveikuolių sąjungai, net buvo jos valdybos narys, bet teberūkė. O kartą, du rytus balandžio pradžioje įlindęs į Vilnelės vandenį, trečiąjį suprato, kad ir dūmas nebevilioja.
„Užauginti 1 kg bulvių reikia 100 litrų vandens. Užauginti 1 kg jautienos – net 14 tonų… O didžioji dalis užauginamų grūdinių ir kitų kultūrų sunaudojama pašarams…“ – sveikuolių bendruomenės tinklalapyje dėsto Mindaugas. 20 tigrinių krevečių sugauti esą sunaikinama apie 40 kg žuvų, kurios maistui netinka. O parduotuvėje parduodama mėsa esanti ypač nekokybiška: „Pagalvokite, kokiomis sąlygomis auginami gyvūnai, skirti mėsai. Kiek anabolinių steroidų ir antibiotikų savyje talpina ir mums „dovanoja“ kiekvienas gyvos mėsos kilogramas!“
„Dabar suprantu, kas atsitinka per avariją, – tau leidžia rinktis, ar nori likti šiame pasaulyje. Mirti labai lengva. Labiausiai trūksta muzikos… Sprendžiant iš to, kas tuomet nutiko, neturėjau likti gyvas. Važiavau motociklu maždaug 100 km/h greičiu. Priešais važiavęs autobusiukas staigiai stabdė, aš pakilau ir skridau su visu motociklu. Per tas akimirkas viskas susidėliojo – renkuosi gyventi ar išeiti. Viduje kažkas ragino: kabinkis, kabinkis! Prieš akis prasisuko ne ką gero nuveikiau pasaulyje, o kokių nesąmonių pridirbau. Po to susipakavome daiktus ir išvažiavome iš Airijos į Lietuvą.“
Negali atsisakyti tik saldumynų
Pasidomėjus, kaip klostosi gyvenimas po tokių, daugelio požiūriu, radikalių pokyčių, sutuoktiniai tik gūžteli pečiais: „Tai kad gyvename kaip anksčiau, tik pasikeitė visuomenės dalis, su kuria bendraujame.“
Jie pamena prieš keletą metų supratę, kad nebeliko senųjų draugų, iki šiol bendrauja tik su vienu. Mindaugas porą metų dirbo Seime, vienos partijos frakcijos sekretoriate, bet su šia kompanija irgi nebeturįs nieko bendro. Anksčiau nebūdavo šeimos šventės, kad neskambėtų siūlymai išgerti, bet iš paskos sveikai gyventi pradėjusiai porai alkoholio atsisakė ir vieno, ir kito tėtis.
„Ant vaistų“ sėdėjusiai mamai Mindaugas pasiūlė eksperimentą – ištempti mėnesį be mėsos. Baigėsi tuo, kad gardžiais mėsos patiekalais garsėjusi moteris jos visai atsisakė ir dabar turi kitiems aiškinti, kaip išgyvena, nors anksčiau pati priekaištaudavo, kad anūkai maitinami netinkamai.
Klausiami, kuo maitinasi, sutuoktiniai vėl gūžčioja pečiais. „Kai žmonės ima kamantinėti tokius dalykus, sunku atsakyti. Valgome viską, išskyrus tai, kas turi akis ir širdį. Dar nevalgome kiaušinių, svogūnų ir česnakų.“ Pastarieji esantys antibiotikai ir turėtų būti vartojami kaip vaistai, o svogūnai, anot Mindaugo, yra toksiški. Nuo keptų svogūnų, pavyzdžiui, pučia pilvą. Iš grūdinių ir ankštinių kultūrų pora valgo bent 10 skirtingų rūšių, užtat pieno produktais maitinasi minimaliai.
Tik saldumynų Mindaugas niekaip negali atsisakyti. „Jie – vienintelis man likęs narkotikas. Jei ir tai atimsiu iš savęs…“ – pusiau juokais skundžiasi sveikuolis.
Nesuprantantiems, kaip įmanoma išgyventi nevalgant mėsos, jis siūlo apsilankyti skerdykloje, kur paauglystėje pats dirbo, ir pamatyti eilėje elektros šoko laukiančių gyvulių akis. Vyras citavo neseniai perskaitytą straipsnį apie skirtumus tarp medžioklės lanku ir šautuvu. Įsmigus strėlei, gyvūnas esą net nesupranta, kas jam atsitiko, užtat kūne sprogusi kulka sukelia šoką, taigi vėliau tenka valgyti baimę. „Žmogus po mėsos patiekalo sako pavalgęs. Iš tiesų jis jaučiasi tik apsunkęs. Mums nuo vaikystės diegiamas supratimas, kad sunkumas lygu sotumas“, – aiškina jis.
Piniginėje lieka tūkstančiai
Pasikeitė tik draugų ratas ir požiūris į mitybą bei gyvenseną, bet ne pomėgis laisvalaikį leisti smagiai. Pavyzdžiui, jie su bičiuliais rengia grybų karą – pagal Justino Marcinkevičiaus knygą vaikams. Važiuodami grybauti jie prigalvoja užduočių, pavyzdžiui, surasti tam tikrą grybą arba savo grybą. Vėliau kompanija vaidina, fotografuojasi – suaugę žmonės leidžia sau suvaikėti.
„Užveža“ ne mažiau nei alkoholis, – tikina Mindaugas. – Žaidžiame daug žaidimų. Per Naujuosius sėdėjome aplink savo valgomąjį stalą ir sekėme pasakas.“ Kitokį vakarėlių pobūdį lemia ir pagausėjusi šeima – Vidugiriai jau augina tris atžalas, ne po vieną turi ir jų bičiuliai, todėl linksmintis tenka kiek ramiau.
Jam pritardama žmona prisimena komišką istoriją apie vieną bičiulį iš Airijos, kuris užsiima hipnoterapija ir sugeba mintimis lankstyti šaukštus. Šiuos sugebėjimus, kuriuos mielai demonstravo Vidugirių išleistuvėse į Lietuvą, jis ėmė ugdyti po vieno festivalio.
Tąsyk kitas renginio dalyvis jam paaiškino, kaip galima per atstumą sulenkti šaukštą, bet vyrukas buvo tiek prilupęs, kad kitą rytą nebeprisiminė. Tačiau noras išmokti šios gudrybės buvo toks stiprus, kad jis keletą metų bandė prisiminti, kol vieną naktį patarimus vėl išgirdo sapne. Tuomet airis ne tik metė alkoholį, bet ir tapo vegetaru bei paskui save patraukė visą šeimą.
Mindaugo gyvenimo pokyčiai turi ir finansinę išraišką. Į klausimą, kiek lieka piniginėje, pamiršus vyną ar alų ir cigaretes, jis čiumpa popieriaus lapą ir ima skaičiuoti. Jei rūkalius kasdien sutraukia ir kitiems išdalina po pakelį cigarečių, o vakarėliuose – dar daugiau, per metus tam skiria apie 1200 eurų. Vyną mėgstantis žmogus ne tik retkarčiais pakelia taurę namie – tikriausiai kartą per mėnesį jis susiruošia į restoraną ir per metus ten palieka kokius 300 eurų.
Mūvi tik skirtingų spalvų kojines
Šiandieniniu Vidugirių gyvenimu stebisi ne tik juos nuo seno pažįstantys žmonės, bet ir jie patys. „Jei kas nors, gimus pirmam sūnui, man būtų pasakęs, kad turėsiu keturis vaikus, būčiau pasukiojusi pirštą prie smilkinio“, – juokiasi Jurga. Jos sutuoktinis, išgirdęs apie sveiką gyvenseną ir dvasinį tobulėjimą, kadaise tikriausiai būtų susiderėjęs iš sielos.
Pasikeisti Mindaugui prireikė poros metų. Dabar jis keliasi penktą ar pusę šešių, nes ankstyvą rytmetį gali skirti laiko sau arba kokybiškiau atlikti nemažai darbų, užtat nenaktinėja, grūdinasi, mankštinasi. Iki šiol vilioja pralėkti motociklu, su tėčiu tebekolekcionuoja šias transporto priemones, bet mieliau rinktųsi savaitę pasivaikščiojimo – esą būtų daugiau atradimų.
„Iš tikrųjų ant motociklo sėda mano ego, todėl nebenoriu, kad jis važiuotų vietoj manęs. Man pačiam neįdomu, bet mano ego vis dar nori“, – kalba jis.
Dažnai šie seminarai prasideda nuo klausimo, kokias kojines tą dieną mūvi Mindaugas. Jau kone dešimtmetį jo nepamatysi vienodomis kojinėmis. Anuomet vienos Airijoje vykusios paskaitos dalyviai buvo paprašyti pasidalinti savo didžiausiais troškimais. Vieni sakė keliausiantys į Tunisą, antri pokštavo kitaip, o Mindaugas rimtu veidu pareiškė 2025-ųjų liepą povandeniniu laivu trauksiantis į Antarktidą.
Kad nepamirštų šio plano, vyras mūvi tik skirtingas kojines. Ir ne šiaip skirtingų raštų ar atspalvių, o skirtingų spalvų ir ryškias, kad būtų aiškiai matyti. Net vilnonės kojinės jam mezgamos skirtingos. Mindaugas turi pasekėjų – atsirado žmonių, perėmusių jo įprotį, o socialiniame tinkle „Facebook‟ net susibūrė gerbėjų grupelė „Trip by to Antarctica submarine‟.
