Šiais laikais daugybei žmonių visame pasaulyje prieinama kuo įvairiausia informacija, nepriklausomai nuo to, ar žmogus gyvena gūdžiame kaime ar didmiestyje, išsivysčiusioje šalyje ar tokioje, kur daugybė gyventojų sunkiai suduria galą su galu. Žmogus gauna įvairios informacijos jei ne tiesiogiai, tai iš kitų žmonių, be to, daugelio ne tik pasaulio, bet ir Lietuvos žmonių gyvenimas neapsiriboja vien gimtąja sodyba ar šalimi.
Tad, kaip kadaise raštingumas, filosofija, sąmoningas gyvenimo apmąstymas galėtų būti ne tik išrinktųjų privilegija. Juo labiau kad ir pati žmonija po truputį susimąsto, kur ji iki šiol lėkė kaip išdegusi akis, – atsiranda vis daugiau judėjimų, skatinančių susimąstyti, ką ir kodėl mes darome, ar iš tikrųjų mums reikia viso to, ko trokštame, ir t. t. Nors ir ši kryptis kartais atsimuša į kraštutinumus, bet vis dėlto...
Šiais laikais apstu ir knygų, kuriose aibės patarimų – nuo viena kitai prieštaraujančių teorijų, kaip išlikti sveikam, pritraukti laimę, pinigus, sakralinę energiją, jaunikį ir pan. Tarp šio srauto knygų yra ir pagrįstų fundamentaliomis žiniomis, patirtimi, ir mėgėjiškų, ir net gana avantiūristiškų bei šarlataniškų. Vis dėlto kasdienybės filosofija, nors taip pat rūpinasi šiuolaikinio žmogaus dvasia ir protu, stovi šiek tiek atokiau, tačiau remiasi patikimomis žiniomis.
Peržengęs kabineto slenkstį
Leidykla „Tyto alba“ neseniai pristatė Lietuvai dvi kasdienybės filosofijos sričiai atstovaujančias žymaus britų filosofo Roberto Roulando Smito knygas „Pusryčiai su Sokratu“ ir „Prie vairo su Platonu“.
R. R. Smitas – Londone gyvenantis filosofas, dėstytojas, vadybos konsultantas, žinomas ir kaip akademinių studijų apie Žaką Derida ir Zigmundą Froidą autorius, beje, lankęsis ir Lietuvoje.
Didžiulį dėmesį jis skiria ir filosofijos populiarinimui – rašo knygas ir straipsnius apie jos taikymą kasdieniame gyvenime, laikraštyje „The Sunday Times“ turi savo skiltį „Būti ar nebūti“, skirtą filosofiniams klausimams, yra nuolatinis BBC televizijos ir radijo laidų dalyvis.
R. R. Smitas bando su filosofija susieti kasdienį gyvenimą, kuris dažniausiai atrodo rutiniškas ir nepatrauklus. R. R. Smitui išminties meilė yra tarsi savotiškas gyvenimo pamatas, ant kurio galima statyti kasdienį gyvenimą, o senovės ir dabarties filosofai – žmonės, suteikiantys gaires mūsų gyvenimui. Ir nesvarbu, koks tas gyvenimas – be filosofijos išgyventi yra kur kas sunkiau. Tiesa, Lietuvoje ne tiek jau daug filosofų, kurie tiki, kad filosofija gali būti naudinga mūsų gyvenimui, kad ją reikia populiarinti ir galima pasitelkti kasdieniame gyvenime.
Kasdienybės mechanizmai
Vis dėlto Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Filosofijos katedros docentas dr. Nerijus Milerius kaip vieną iš savo interesų sričių nurodo būtent kasdienybės filosofiją, tiesa, anaiptol nemano, kad kiekvienas be jokio teorinio pasirengimo gali filosofuoti, kaip išmano. Pasak filosofo, ši filosofijos sritis skinasi kelią ir Lietuvoje – tarp jo studentams siūlomų mokslinių darbų temų net kelios būna susijusios su kasdienybės filosofija.
N. Milerius pabrėžė, kad teoretikas Entonis Gidensas yra pasakęs, jog kasdienybėje fundamentalūs klausimai apie tapatybę, laiką, erdvę niekada nekyla, nes į šiuos klausimus atsako pats gyvenimas. Ir tik tada, kai sutrinka kasdienė tvarka, imama klausti apie tapatybę, laiką ir erdvę – apie gyvenimo pagrindus. Tik tada, kai sutrinka kasdienio gyvenimo ritmas, atsiranda galimybė pažvelgti į tą blokuojantį kasdienybės mechanizmą, kuris naikina bet kokias prielaidas egzistenciniams klausimams atsirasti.
Būtina paminėti, kad pats trūkis kasdienių veiksmų struktūroje ar pauzė kasdienėse praktikose įvairių teoretikų yra suprantami nevienodai. Tačiau visiems gerai žinoma egzistencialistinė nuostata, kad trūkis kasdienybėje „ištinka“ kaip ribinė situacija, kurios žmogus negali sukelti ar kontroliuoti. Kita vertus, daugelis kitų kasdienybės filosofijos teorijų laikosi kitos metodinės nuostatos: pauzę kasdienėse praktikose sukuria pati kritinė refleksija. Paprastai šnekant, susimąstymas sukelia pauzę mūsų gyvenime.
Kai gyvenimas priklauso mums
Pauze kasdieniame gyvenime, kuris daugeliui žmonių yra nepaprastai rutiniškas, gali tapti ir šventės, kai šis ritmas sutrinka. Nors daugelis žmonių teigia, kad šventes mėgsta, iš tikrųjų daugelį jos išbalansuoja, išmuša iš po kojų tvirtus pamatus ir atima orientyrus. Tuomet reikia pačiam kurti savo kasdienį gyvenimą, nepažymėtą tokiais riboženkliais kaip darbas visą dieną bei vakaro ir nakties poilsis.
Ypač jei šventės – ilgesnės, reikia sugalvoti, ką kurią dieną daryti, ką nuveikti, nors tik laisvas nuo darbo laikas yra išimtinai mūsų asmeninė nuosavybė. Ne veltui dažnai esame kaltinami ir patys pripažįstame, kad nemokame ilsėtis ir nieko neveikti fizine prasme – arba nepakylame iš užstalės, arba – jei šventės nėra tokios svarbios – tą laiką skiriame sodo sklypeliui ar nespėtiems atlikti buities darbams.
Gerai, jeigu tuo metu žmogų įtraukia tradicijos ir per amžius nusistovėję ritualai mums pasako, ką tuo metu reikia daryti – eiti į bažnyčią, sėsti su šeima prie stalo, o jei ne, į neužimtą kasdieniais darbais galvą lenda klausimai, kuriuos norėtume nustumti kuo toliau, nes ir patys klausimai – nemalonūs, ir atsakymų į juos nežinome...
Ne veltui populiariuose žurnaluose dažnai kalbama apie švenčių ir pošventinio periodo depresiją, ypač jei tai – Naujieji metai, kurių simbolika tarsi primygtinai skatina apmąstyti praėjusių metų rezultatus, apgalvoti ateitį, tačiau dažnai apeinamos giliosios šio reiškinio priežastys – kasdienio gyvenimo aritmija.