Iš kur Lietuvoje buvo tiek daug „buožių“ ir kur jie visi dingo?

Dabar tūkstančiai išvyksta dirbti ir gyventi į Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Švediją, Norvegiją ir kitas šalis. Užsidirbę, prasigyvenę vieni ten lieka, kiti grįžta, čia perka butus, namus ir toliau gerai gyvena. Kartais jais piktinamės, kad palieka Tėvynę, kartais ir suprantame, pateisiname, girdi, laisvė, demokratija, o pas mus nedarbas... Kartu mes, vyresnieji, prisimename sovietmečio laikus, kai vyko priverstinė emigracija į kitą pusę – į Rytus, į Sibirą. Taigi, kaip ir už ką tada buvo tremiami žmonės, ką jie išgyveno, ką pamatė, ką prisimena...

Bausmė darbščiausiems

Taigi pokario likimai buvo netikėti, negailestingi, žiaurūs, nelaukti. Tiesą sakant, laukiami, tikėtini. Juk tais laikais dažnas negalėjo nežinoti, nujausti, spėti, ką ir kodėl veža, kad ir juos kiekvieną naktį gali ištremti.

Tad ką tada dažniausiai vežė? Pirmiausia – stambiuosius ūkininkus. Bet prieš tai juos dar išbuožindavo. Kaip buvo apibūdinami tie „buožės“, pagal kokius kriterijus juos nustatydavo?.

Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas 1947 m. buvo priėmęs nutarimą, kuriame buvo nurodyta, kaip reikėtų apibūdinti, kaip atskirti „buožę“. Pirmiausia tai tie didieji ūkininkai, kurie nuolat naudojo samdomus darbininkus arba sezono metu sistemingai juos samdė. Buožėmis galima buvo laikyti ir tuos ūkininkus, kurie už dideles palūkanas skolino grūdus, žemės ūkio mašinas ir gyvulius, taip pat tuos, kurie turėjo žemės ūkio mašinas ir jomis aptarnavo kitus ūkininkus.

Taigi išbuožinti galima buvo dažną ūkininką – ir tą, kuris turėjo daugiau žemės ir samdė darbininkus ir kuris turėjo kuliamąją ir padėjo kaimynams iškulti javus.

Be to rajonų valdžiai buvo leidžiama išbuožinti žmones ir pasirinktinai, savo nuožiūra, nepaisant šių svarbių kriterijų. Tokiu būdu jie galėjo į tremtinių sąrašus įtraukti bet kurį jiems nepatikusį žmogų, tad tremtiniais tapdavo ir tie, kurie iš pirmo žvilgsnio neturėjo būti tremiami, bet ir tie, kurie kokiu nors būdu neįtiko tuometinei valdžiai – laiku neatsiskaitė su valstybe, nepajėgė mokėti didelių mokesčių, ypač tie, kurie buvo įtariami padedantys partizanams. Pagaliau maža kuo galėjai neįtikti valdžiai – galėjai ją iškeikti, pasakyti apie ją blogą savo nuomonę, kurią galėjo išgirsti koks nors saugumo agentas ar informatorius. Bet labiausiai aiškūs ir „populiarūs“ buvo tie ūkininkai, kurie turėjo daugiau kaip 30 ha žemės ir, savaime suprantama, su savo vaikais ir tuometine technika negalėjo apdirbti tokio dydžio plotų. Todėl buvo priversti samdyti tuometine leksika kalbant – vaikius ir mergas. Tie tikrai turėjo būti pasiruošę kelionei į Sibirą. Ir jie ruošėsi, su baime laukė tos siaubingos nakties, kai trėmėjai auštant pasibels į duris ar langus ir lieps skubiai ruoštis tolimai kelionei.