Niekada nebuvau iš tų, kurie pasakoja apie savo gyvenimą plačiai auditorijai, tačiau šįkart, jaučiu, viskas kitaip – vos tik aptikau antraštę, nusprendžiau, jog tai būtent man, ir aš noriu prabilti. Taip pasielgti mane skatina saviugdos procesai, kuriuose uoliai mokausi žiūrėti į priekį su viltimi ir tikėtis geriausio, o atsivėrimas aplinkai man turi dar ir gydomąją galią. Taigi, kviečiu pakeliauti po savo gyvenimą.
Simboliška, jog būtent prieš porą metų, kaip ir šiandien buvo ruduo, kaip ir dabar kažkur spalio vidurys. Ėjau pajūriu (gyvenu saloje) žvelgdama i platų dangaus skliautą, galvoje sukosi tūkstančiai minčių, o širdy juoda, sieloj tamsu…
Žinojau tik viena – skauda. Žvėriškas nepaaiškinamas sopulys, iš vidaus draskė slegianti vienatvė ir neviltis. Jaučiausi visiškai pasimetusi, palūžusi dvasiškai, praradusi kryptį, o svarbiausia, netekusi noro – noro kažko norėti. (Tiesa, laimei, gyventi noro praradus niekados nebuvau, gal dėl to radau jėgų judėt pirmyn). Nei noro, nei jėgų, nei energijos, nei motyvacijos, nieko nebeliko. Tik gilus prislėgtumas.
Nei žinojau, ko imtis, nei norėjau. Sielojausi, jog gyvenime nieko nepavyko susikurti. Vieni po kitų nenusisekę santykiai, nei šeimos, nei karjeros, nei asmeninių kokių pasiekimų (o kad 7 kalbas išmokusi tai pamiršusi buvau!). Jaučiausi nevykėlė, nieko neverta ir lyg turinti kažkokį slaptą vidinį defektą. Slampinėjau kaip iškamša be pulso nežinia, ko laukdama, nežinia, nuo ko bėgdama. Žinojau, jog man reikia pagalbos. Buvau seniau ragavusi psichoterapijos, kitų savipagalbos priemonių (mano asmeninės paieškos truko jau 20 metu!). Tik šįkart jutau, jog man reikia kažko iš esmės kitko, tik nežinojau tiksliai ko.
Prieš 2 metus iki minėto epizodo mirė mano mama, būdama dar palyginus jauname amžiuje. Mirė netikėtai, medikų rankose iš tikro, nesirgdama jokia fizine ar gyvybei gresiančia liga. Tiesa, dešimt metų iki mirties ji buvo patyrusi sunkią galvos traumą eismo įvykyje. Po to ji gan greitai smarkiai susmuko psichologiškai, depresiją ėmė skandinti brendyje.
Mūsų santykiai kiek pamenu, visad buvo įtempti, tėvai išsiskyrė, kai aš buvau paauglė, tėvas alkoholikas. Išgyvenau daug konfliktų, barnių, patyčių, žeminimo bei kritikos. Neslėpsiu, mamos mirtis man tapo savotišku palengvėjimu. Aš labai baiminausi, kad rūpinimosi ja našta guls man kaip vyresnėlei ant pečių, o kadangi ir šiaip jau man mama asocijavosi su neigiama patirtimi, tai tiesiog slėgė bet kokia mintis apie ją.
Taigi, jos netikėtas išėjimas lėmė, jog dar po metų aš ryžausi išsiskirti su savo vaikinu, su kuriuo 7 metus kūrėme bendrą gyvenimą ir su kuriuo maniau esanti saugi. Santykiai iš pažiūros atrodė geri, bet viduje jaučiausi labai nelaiminga. Mano draugas buvo be galo emociškai užsivėręs žmogus ir man nepaprastai trūko šilumos bei artumo.
Ryžausi ir išėjau – į niekur, į nežinią, į ten, kur visad bijojau patekti ir ką nuo savęs gudriai slėpiau, tūnodama santykiuose be meilės. Tame procese mane lydėjo ir labai stipriai paveikė suvokimą apie santykius R. Nowood knyga „Moterys, kurios myli per stipriai“. Šioje knygoje sužinojau apie koopriklausomybės reiškinį ir labai ryškiai atpažinau savo elgesį aprašytų herojų pasakojimuose. Tas man suteikė vilties ir noro susikurti geresnius, darnesnius santykius.
Ir ką gi, atsidūriau visiškoj nesvarumo būklėj, susidūriau akis i akį su gyvenimo verpetu, emocijomis, įvykiais, jausmais, kur reikia sugebėti išsilaikyti, reikia kliautis tik savimi. Kaip man buvo baisu kad jūs žinotumėt! Man buvo baisu viskas, absoliučiai viskas. Baisu priimti sprendimą, baisu nežinoti, baisu jausti, baisu, kas bus rytoj, baisu susimauti, paprasčiausiai baisu gyventi! Ir gėda kam ir pasakyti, jog buvau įkopusi jau į pusę ketvirtos dešimties. Bet tokia buvo mano realybė.
Dienas leidau galima sakyti nieko neveikdama, nes viskas kėlė stresą, buvau bedarbė. Turėjau santaupų ir gyvenau iš bedarbystės pašalpos. Tad kančias lengvino bent tai, jog nebuvo prievolės eit į žmones ir „performinti“, atlikti pareigas, nes tikrai nebūčiau įstengusi.
Taigi, diena keitė dieną, vakaras naktį, o aš sulaukus tamsos, eidavau i savo pajūrį ir kriokdavau iš nevilties, žiūrėdama į naktinį žvaigždėtą dangų… Nežinojau, kaip man toliau gyventi savo gyvenimą, raudojau dėl taip niekad ir neįvykusio tikro ryšio su mama, gedėjau namų, iš kurių išsikrausčiau po skyrybų ir kurie man reiškė saugumą. Ilgėjausi gyvenimo lengvumo, viskas buvo pasidarę sunku ir emociškai slėgė.
Ir tada kažkur tarp nieko ir kažko į sąmonės paviršių ėmė skverbtis mintis, jog prieš pusę metų būdama vienoje neformalaus ugdymo įstaigoje išgirdau bendramokslę minint anoniminę savitarpio pagalbos grupę vaikams is disfunkcinių šeimų, kurioje ji reguliariai lankėsi. Lietuviškai tai vadinasi SAV (Suaugę Alkoholikų Vaikai), tarptautinis terminas ACA (Adult Children of Alcoholics). Nutariau išbandyti, nes neturėjau, ką prarasti, juolab visad buvau smalsi, linkusi išbandyti naujus dalykus.
Pirmo susitikimo metu, išgirdus, koks šios programos tikslas ir kam visa tai, pasijutau, tarsi būčiau grįžusi namo. Viskas tarytum sušoko į savo vietas. Dar nesuvokiau, jog tąsyk prasidėjo mano kelionė į šviesią ateitį. Dar turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol nuosekliai besilankydama susibūrimuose bei vykdydama rekomendacijas, ėmiau užčiuopti pirmus pagerėjimo daigelius.
Visų pirma, teko „atgauti“ savo balsą. SAV programoje palengva drįsau žengti pirmus nedrąsius žingsnius link pasipasakojimo, kas su manimi vyko ir buvo įvykę, kitaip tariant, pasitraukti iš atsiribojimo. Iš pradžių vos keliems žmonėms, vėliau didesniam skaičiui. Kėliau sau iššūkius ir po maždaug metų išdrįsau jau kalbėti girdint 50 žmonių auditorijai.
Viešo kalbėjimo baimės įveikimas man buvo didžiausias asmeninis laimėjimas, mano pasaulyje prilygstantis įkopimui į Everestą. Atgavusi savo balsą ir suvokusi, jog visos mano būsenos buvo galima sakyti užprogramuotos ankstyvoje raidoje, augant nedarnioje šeimoje, man tapo aišku, jog mano reakcijos ir elgesys buvo normalus, reaguojant i nenormalumą mano artimoj aplinkoj. Supratau, kodėl vaikystėje tiek daug sirgau. Būdavau nuolat paliekama mamos, kuri išvykdavo į užsienį, kur jie su tėčiu išgyveno 11 metų.
Buvau vaikas, leidžiantis begalę laiko viena. Nenuostabu, jog suaugusi jausdavausi įsitempusi tarp kitų, labiausiai norėdavosi dingti ir pasislėpus savo saugiam kamputyje, užsidaryti vienai nuo pasaulio. Suvokiau, kokį vaidmenį atliko mano per ankstyvas susidomėjimas vaikinais, o ne mokslais. Pasidarė kaip dieną aišku, jog mokytis mokykloje man buvo sunku ne dėl to, jog aš buvau negabi, o dėl to, jog man nebuvo sudarytos sąlygos ramiai mokytis, namuose nuolatos tvyrojo įtampa ir niekas nesidomėjo, kaip man iš tiesų sekasi. Visi buvo panirę į savo problemas tik, deja, jų nedarniose šeimose nesprendžia, tik užglaisto. Tapau šešėliu, niekam nekeliančiu sunkumų, vis labiau prarasdama balsą ir savivertę.
Man paaiškėjo, kodėl į savo meilės partnerius rinkdavausi emociškai neprieinamus vyrus, kurie bijojo artumo, lygiai kaip ir aš. Suvokiau, jog aš nesu nenormali ar su defektu. Sunkumai, kuriuos išgyvenau, ėmė atrodyti lyg savaime suprantami, turint galvoje aplinkybes, kurios lėmė, jog mano raida buvo tokia, kokia buvo. Atėjo metas pažadinti sustingusius ir it į šaldiklį sugrūstus jausmus.
Teko gerokai paplušėti kasdien stebint kontroliuojantį elgesį ir jį palengva bei su meile keičiant pasitikėjimu gyvenimo vyksmu. Reikėjo padirbėti su atleidimu bei susitaikymu, kad galėčiau įsisąmonint atsakomybę už save ir savo gyvenimą.
Tuo pat metu gyvenime pradėjo vykti stebuklai. Gavau gyvenamą vietą, pradėjau šiek tiek dirbti, dar ne pilnu pajėgumu, bet vis šis tas. Vasarą buvau vienoj saviugdos stovykloj, kur patyriau nerealų pojūtį – pamačiau save tartum iš šalies, kokia galiu būti, kai leidžiu sau būti visokia: spontaniška, kūrybiška, žaisminga, o, svarbiausia, drąsi. Tai atnešė stulbinančių potyrių, atsilaisvino klodai energijos, kuri liejasi iki šiol ir įkvepia naujiems veiksmams. O svarbiausia, atgavau savo prarastą noro jausmą!
Pastaruoju metu išbandžiau keletą naujų veiklų, šokius, laipiojimą bei badmintoną, nuo ko seniau bučiau save stabdžiusi. Kasdien praktikuoju jogą ir meditaciją, taip pat atlieku dėkingumo praktiką, kai dėkoju savo aukštesniajai galiai už visas dovanas bei malonę, kurias man teikia. Pasitaisė santykiai su seserimi, lengviau priimu nesėkmes arba žmonių atsitraukimą. Per įvairias veiklas ir organizacijas atsiranda vis daugiau progų pasidalinti savo istorija, kad ir tarkim ši proga parašyti.
Ir kaip jau pradžioje užsiminiau, man tai turi gydomąjį poveikį ir dėl to noriai dalinuosi. Dar daug reikės nuveikti žengiant šiuo nauju tarkim „sveikimo“ keliu, bet kito kelio nėra. Mano mamai šiuo keliu nebuvo lemta žengti, ir esu 100 proc. įsitikinusi, jog ji nebegyvena tik dėl to, nes pasidavė, ją prislėgė neišsigydyta jos vidinė žaizda, atsivėrusi augant jos nedarniuose namuose.
Tikiuosi, jog galbūt ši mano istorija nors šiek tiek įkvėps kažką, kas galbūt šiuo metu vaikšto įbedęs akis į gilų rudens dangų ir ieško atsakymų jame….
Jei tai tu, žinok, jog mumyse visuose be išimties glūdi stiprybė. Belieka tik patikėti ja ir leisti jai pasireikšti.
***
Ši istorija atsiųsta konkursui „Mano istorija: buvo sunku, bet aš nepasidaviau“. Dėkojame mūsų skaitytojai Giedrei ir laukiame jūsų pasakojimų.