Kaip Antanas Smetona išgelbėjo Joną Basanavičių nuo bado

Vilniečiams 1917 m. pavasaris buvo ypač sunkus. Guodė nebent viltis, kad jis bus geresnis už iškentėtą žiemą, tačiau badas, nuolatinis karo palydovas, nesitraukė. Vokiečių magistratas vis kėlė duonos kainą, vis mažino kasdieninę jos normą. Nuo gegužės 1 d. vienam žmogui buvo leidžiama nusipirkti vos 100 gramų duonos dienai. Tiesa, vėliau vasarą norma padidinta iki 150 g.

Vilniuje gyvenusiam Jonui Basanavičiui ta gegužė irgi buvo labai vargana, autobiografijoje jis rašė: „Negaunant iš po vokiečių valdžios esančių kepyklų daugiau duonos, reikėtų badu dvėsti. Gerai dar atsitiko, kad atėjęs šiandien Ant. Smetona pasiūlė man davinėti iš savo namie keptosios duonos po 2–3 svarus savaitei, skaitant svaro kainą 30 kap = 60 pf.“

Šiaip Basanavičius buvo santūrus, kasdieniniais rūpesčiais nesiskųsdavo ne tik aplinkiniams, bet ir savo dienoraštyje. Tad toks įrašas liudija, kad badas realiai žvelgė į akis – tai nebuvo patriarcho vaizduotės, kurią jis, kaip žinome, turėjo tikrai lakią, vaisius. Vienas liudytojas, 1917-ųjų pavasarį eidamas į darbą, vos kilometro spinduliu pamatė iš bado mirusius septynis benamius.

Sudėtingoje situacijoje pagalbą Basanavičiui pasiūlė Antanas Smetona, namuose kepdavęs duoną, kurią parduodavo tris kartus pigiau negu tuo metu nustatyta oficiali – 1.80 markės už svarą – kaina. Tai išgelbėjo lietuvių tautinio atgimimo ideologą nuo bado šmėklos, o gal net mirties, kas žino... Nekeista, kad vėliau, kai sudaryta Lietuvos taryba, Basanavičius, anot Petro Klimo, „buvo kaip nusipelnęs kardinolas, kuris laukė, kad jį išrinktų popiežiumi. Jis vengė pareiškimų, beveik niekad nekalbėjo, bet tikėjo Smetonos providencialumu.“ Gal pasitikėjimą nulėmė ta aplinkybė, kad Smetona padėjo Basanavičiui sunkiu metu?